Vieną dieną skaitant paplūdimyje, į mano kojas trinktelėjo tinklinio kamuolys. Šiek tiek susierzinusi kilstelėjau galvą – manęs link bėgo žavingas jaunuolis. Pribėgęs atsiprašė ir pačiupęs kamuolį nulėkė pas draugus. Mano širdis virptelėjo. Nuo tos akimirkos nebegalėjau nuleisti akių nuo jo raumeningo kūno, vėjyje besitaršančių šviesių plaukų. Gulėjau ir stebėjau, kaip jie žaidžia tinklinį.
Staiga prapliupo lietus ir visi žmonės, susirinkę daiktus, išsiskirstė. Vyliausi sutikti paplūdimyje matytą vaikiną dar kartą. Sakiau sau, kad daugiau jokių santykių nenoriu, tačiau išmesti jo iš galvos negalėjau. Atėjo vakaras, pasipuošiau vakarienei viešbučio restorane. Mano nuostabai prie vieno iš staliukų sėdėjo JIS su draugais. Vėl kažkas suvirpėjo širdyje... Užsisakiau vyno taurę. Lėtai gurkšnodama vyną stebėjau jį. Staiga mūsų žvilgsniai susitiko. Aš greitai nusisukau, bet jau buvo per vėlu. Maniškis paplūdimio vaikinas priėjo prie mano staliuko.
– Pastebėjau, jog jūs visą vakarą mane stebite. Ar mes pažįstami?
Nesumojau ką atsakyti. Tada greitai tarstelėjau:
– Manau, šiandien matėmės paplūdimyje.
Jis nusišypsojo:
– Ar jūs ne ta mergina, į kurią atskriejo mūsų kamuolys?
Norėdamas išpirkti kaltę, jis pakvietė mane prie staliuko, kur sėdėjo ir jo draugai. Pasirodo, jie šventė vieno iš jo draugų bernvakarį...
Aš niekada nebuvau turėjusi vienos nakties nuotykių, tuo labiau su pirmą kartą gyvenime matomu vaikinu. Tačiau tąkart nežinau, kas nutiko... restorane grojo gyva muzika, mudu šokome. Atrodė, jog nieko daugiau nėra aplinkui. Buvo nuostabu. Sušilę išėjome į lauką. Pasukome naktinio paplūdimio link. Paskutiniai saulės spinduliai švelniai dažė padangę. Mudu ėjome susikibę ir smagiai kalbėjomės, juokėmės. Drauge nešėmės vyno butelį, kuris vis tuštėjo. Lauke pasklido tamsa. Tolumoje žybčiojo švieselės, danguje mirgėjo žvaigždės. Buvo tylu, tik mūsų skardus juokas užpildė naktį.
Netikėtai kluptelėjau užkliuvusi už duobelės krašto. Pajutau jo ranką sau ant liemens. Atsisukau į jį. Jis prispaudė mane prie savęs ir įsisiurbė į lūpas. Aš nesipriešinau. Aistra užvaldė mus... Praleidau nuostabiausią naktį gyvenime. Jau auštant grįžome į viešbutį. Jis palydėjo mane į kambarį. Įsivedžiau jo numerį į telefoną. Vaikinas prašė paskambinti, kvietė atvykti į jo Tėvynę, Daniją, ir išskubėjo susikrauti daiktų – po draugo bernvakario turėjo grįžti atgal į namus. Visa beprotiškai laiminga atsiguliau į lovą. Mąsčiau apie mudu. Ir panirau į sapnų karalystę. Pabudau tik popiet. Telefone radau kelias naujojo pažįstamo atsiųstas žinutes. Suvokiau, jog tai, kas įvyko, buvo tikrovė. Šiluma užplūdo mano vidų.
Kitą dieną manęs laukė pasiplaukiojimas laivu po Viduržemio jūrą. Oras, vaizdai buvo nuostabūs. Kažkas iš keleivių sušuko, jog mato delfinus. Persisvėrusi per bortą bandžiau juos pamatyti ir aš. Rankoje laikiau telefoną, kad galėčiau įamžimti šią nuostabią akimirką. Staiga kažkokia nerangi turistė, taip pat norėdama pamatyti šiuos jūros gyvūnėlius, stumtelėjo mane. Telefonas slystelėjo iš rankų ir nugarmėjo į jūros gelmes. Mano akys pritvinko ašarų. Nieko nebenorėjau. Tiesiog atsisėdau ant kėdės ir suakmenėjusi likau sėdėti iki pat kelionės galo. Nieks nebeteikė džiaugsmo – juk kartu su telefonu nugarmėjo ir mano svajonių vyro kontaktai... Buvome apsikeitę tik numeriais...
Praėjo dar kelios dienos ir aš grįžau į Lietuvą. Ilgai jo ieškojau socialiniuose tinkluose, skambinau į viešbutį, tačiau jie nesuteikė jokios asmeninės informacijos apie sutiktąjį daną. Praėjo kiek laiko, tačiau naujasis pažįstamas nedingo iš mano minčių. Negalėjau jo išmesti iš galvos. Mano didžiai nuostabai, pajutai, kad laukiuosi. Tėvai patarė darytis abortą, tačiau aš nusprendžiau gimdyti. Gimė tokia pat šviesi kaip jis mergaitė. Tikra tėčio kopija...
Po to aš kiekvieną vasarą per atostogas skrisdavau su mažyle į Daniją, Kopenhagą. Ir visą mėnesį vaikščiodavau. Tikėjausi sutikti jį. Tačiau veltui. Kiekvieną vasarą viltis jį vėl pamatyti mažėjo. Likus kelioms dienoms iki atostogų, mano mažylė nutempė mane į vaikų žaidimo kambarį. Kiekvieną vasarą leisdama Danijoje, ji jau neblogai susikalbėjo su vietiniais vaikais. Žaidimų kambaryje ji susipažino su kiek jaunesniu berniuku. Jį pamačius, man pakirto kojas. Tas pats iki gelmių skverbiantis žvilgsnis. Aš negaliu klysti. Ėmiau aktyviai dairytis. Turėjau jį pamatyti. Ir aš buvau teisi. Pamačiau JĮ. Daną, kurį sutikau prie Viduržemio jūros. Jis irgi pamatė mane. Atrodė sutrikęs.
Priėjau prie jo. Ant jo bevardžio piršto švietė vestuvinis žiedas. Pasirodo, jis galvojo, kad aš specialiai išjungiau telefoną, nebenorėjau jo matyti ir girdėti. Jis ilgai dėl to kankinosi, kol galiausiai sutiko savo būsimą žmoną, juodu susituokė ir susilaukė sūnaus. Pasakiau, kad jis turi ir dukrą... Mačiau, jog jo sieloje vyksta audra. Pakviečiau mažylę. Jam nekilo jokių dvejonių, kad tai ne jo dukra – mažylė, kaip ir berniukas, buvo tikra tėčio kopija... Nuėjome kavos. Pasikalbėjome. Vyras leido man suprasti, kad myli savo žmoną, su ja regi ateitį kartu. Jis labai apgailestavo, kad taip nutiko. Pažadėjo rūpintis mūsų dukra. Palikau jam savo kontaktus. Deja, jau praėjo daugiau nei metai, tačiau iš jo su dukryte nesulaukėme jokių žinių...
Bet aš šio nuotykio nesigailiu. Juk turiu mažą šypsenėlę šalia, kuri visą mano sielą užpildo basąlygiška meile!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Konkurso taisyklės:
1. Konkursas vyksta iki rugsėjo 20 d. – iki šios dienos galima siųsti tekstus, kurie portale gali būti publikuojami ir vėliau;
2. Dalyvauti žaidime gali visi. UAB „Delfi“ darbuotojai žaidime dalyvauti negali;
3. Nugalėtojai/-os renkami/-os redakcijos ir bus skelbiami rugsėjo 25 d. iš visų dalyvavusių žaidime. Nugalėtojas ar nugalėtoja bus skelbiamas konkursiniame tekste ir jam/jai pranešama asmeniškai žaidime nurodytu el. paštu.;
4. Konkurso prizas – dviems skaitytojams padovanosime: pirmos vietos nugalėtojui „Laisvalaikio dovanų“ 50 eurų čekį, o antros vietos – dviračio gertuvę ir 17.50 eurų vertės „littala“ puodelį.