Prieš gerą mėnesį šiuo metu dėmesio centre esantis Artūras Račas socialiniame tinkle Facebook teigė, kad už pigesnį taksi Vilniuje galėtų balsuoti už Socialistinį liaudės frontą. Pastaroji asmenybė čia yra minima be jokių aliuzijų į įsisiūbavusias batalijas. Tiesiog pirmą kartą išgirdus šį įrašą, prieš akis iškilo tas pats A. Račo įrašas ir atėjo suvokimas, kad Lietuvos Parlamento vadovas viešai pasakė iš esmės tokio pat lygio buką nesąmonę, o jo užimamos pareigos tai verčia padauginti dar iš 10.

Jei A. Račas atiduotų savo balsą už marginalinę partiją (kurios nariai ir kiti komunizmo mylėtojai praėjusį šeštadienį minėjo 110-ąsias Antano Sniečkaus metines), tai V. Gedvilas už pigesnes dujas ir elektrą galbūt ir vieną kitą rusišką tanką Lietuvon sutiktų įsileisti? Žygimantas Baranauskas savo tinklaraščio  įraše „Atsiprašau ir Vydo Gedvilo trumparegiškumas“ taikliai įžvelgė šleikštulį keliantį V. Gedvilo požiūrį, dvelkiantį beatodairišku pragmatizmu: be strateginio mąstymo, moralinių principų ir bent kruopelytės atsakingumo prieš savo šalį.

Buvusi krašto apsaugos Ministrė Rasa Juknevičienė savo „Facebook“ paskyroje pasisakė, kad „tai, ką pasakė Vydas Gedvilas, yra Lietuvos nacionalinio saugumo interesų išdavystė“. Žurnalistas Rytas Staselis kreipdamasis į Lietuvos diplomatijos olimpan užkopusį veikėją, sakė, kad „kyla įspūdis, kad prieš skelbdamas tokią poziciją, kuri, deja, tapatinama su visos valstybės pozicija <…>, nesitarėte nei su užsienio politikos orientacijos formuotojais, kuriems šią pareigą nurodo Konstitucija“.

Apibendrindami, galime aiškiai matyti keturias pagrindines šio pasisakymo sukeltas problemas: a) skystablauzdišką pragmatiškumą (kuris ilgalaikėje perspektyvoje beveik garantuoti atneš tik labai nepragmatiškus rezultatus); b) didelę žalą Lietuvos saugumo interesams; c) didelę žalą Lietuvos užsienio politikai, diplomatijai ir įvaizdžiui; d) vienašališką kalbėjimą visos valstybės vardu.

Labiausiai stebina V. Gedvilo žodžiai, išsakyti laidos vedėjos paprašius pakomentuoti neseną JAV Valstybės sekretorės Hillary Clinton pareiškimą, kuriame ji teigia, kad „mes trukdysime tam, ką Rusija pastaruoju metu prisidengdama ekonomine integracija atkūrinėja“.

Nors toks H. Clinton teiginys turėtų būti suvokiamas ir priimamas kaip JAV, tarptautinio ir strateginio Lietuvos partnerio, aiškiai išreikšta parama šalies suverenumui plačiąja prasme, LRS pirmininkas taip nemano ir savo nemanymą primeta visiems mums. V. Gedvilas tiesiog užmuša savo atsakymu: „Mes turime galvoti apie savo žmones. Amerika nuo mūsų labai toli. Turime pasirūpinti mūsų žmonėmis. Su Rusija mes turime labai glaudžius ekonominius kontaktus: perkam dujas, ir labai daug dujų, ir elektrą, ir naftą, ir šitas bendradarbiavimas mums labai daug duoda. Iš Amerikos mes dujų nepasijungsim. Mes turime spręsti savo problemas – taigi iš toli vienaip matyti, o čia, kai kaimynai, visai kas kita“.

Toks pasisakymas negali būti priimtas niekaip kitaip, kaip aiškus ženklas, kad Lietuvą stengiamasi perorientuoti į Rytus, o mūsų interesai automatiškai tampa priešingi JAV interesams. Žinome, kad dabartinė valdančioji koalicija pakankamai aiškiai deklaravo santykių su Rusija gerinimą. Tačiau gerinimas yra viena, o pasidavimas Rusijos interesams – kita. Taip politikas leido sau vienašališkai Lietuvą supriešinti su jai gyvybiškai svarbiu užsienio partneriu. „Eilinis žmogus jaučia tiek, kiek jam kišenėje pinigų – gerai ar blogai jis gyvena“, – vėliau priduria V. Gedvilas.

Visa ši politiko retorika nekvepia niekuo kitu kaip politika, kai pilkosioms masėms norima parūpinti duonos ir žaidimų, kad šie būtų ramūs, kol tokios politikos vykdytojai galės ramiai pelnytis iš tokių glaudžių santykių su Rusija. Nors akies krašteliu stebintiems Rusijos užsienio politiką turėtų būti aišku, kad glaudūs santykiai valstybei gali būti naudingi tik tiek, kiek ji leisis būti valdoma Maskvos. Kiek nusilenksi – tiek gausi.

Patologinis pragmatizmas – visos valdančiosios koalicijos bruožas

Visa tai buvo pasakyta apie V. Gedvilą, tačiau, mano giliu įsitikinimu, tai yra visos dabartinės valdančiosios koalicijos patologija. Tai nėra patologija, pasireiškusi kažkuriame darinio (ir jį sudarančių darinių) egzistavimo etape – liga įgimta, vargiai pagydoma. Ji buvo pradėta tą akimirką, kai socialdemokratai pagrindiniu savo koalicijos partneriu pasirinko labiau į nusikalstamą nei politinį darinį panašią Darbo partiją.

Socialdemokratų partijos lyderis Algirdas Butkevičius griežtai ir vienareikšmiškai pasisakė, kad vaivorykštės koalicija egzistuoti negali, nors 4 metus šalį valdę konservatoriai apie tokią galimybę kalbėjo. Nei LSDP, nei TS-LKD gerbėjams bendrabūvis nebūtų patikęs, tačiau visgi būtų buvęs užkirstas kelias Darbo partijos atėjimui į valdžią. Čia aklas pragmatiškumas pasireiškė socialdemokratams aiškiai pasakius, kad verčiau jau bus bendradarbiaujama su rimtų įtarimų šešėliais paženklintais nei su padoriais, tačiau ideologiškai priešingais asmenimis.

Jau ir vėliau nebuvo galima nepastebėti tų pačių tendencijų, šį kartą energetikos srityje. Vos į valdžią atėję iki tol opozicijoje buvę socialdemokratai pradėjo trukdyti energetikos projektams, tarp jų ir Visagino atominei elektrinei. Šis projektas šiuo metu vienareikšmiškai laikytinas būtina Lietuvos energetinės nepriklausomybės sąlyga. Galbūt šios partijos veiksmuose galime įžvelgti ir V. Gedvilo taip mylimų dujų ir elektros turinčios šalies interesus, bet aiški čia ir pragmatiškumo linija.

Taip, tai – tikrai brangus projektas, turintis savo rizikų, bet be jo sunkiai įsivaizduojama Lietuvos energetinė nepriklausomybė. Visgi nepriklausomybė (bent jau LSDP) nėra kažkoks pragmatinius poreikius tenkinantis dalykas, todėl greičiausiai socialdemokratams nėra įdomus. Darbo partijai atstovaujantis V. Gedvilas tai tik dar kartą patvirtino.

Daug skystablauzdiško pragmatiškumo apraiškų pastebėjome ir tuo metu, kai vyko grupelės Seimo narių, tarp jų ir Darbo partijos vadovo V. Uspaskicho neliečiamybės panaikinimo procesas. Iki pat paskutinės akimirkos nebuvo aišku, kaip pasielgs valdantieji, ir nors šį egzaminą socialdemokratai išlaikė ir neliečiamybė buvo panaikinta, buvo aiškiai matoma, kad tai socialdemokratams nebuvo savaime suprantamas dalykas ir abejonių buvo daug. Ir neliečiamybė buvo panaikinta ne dėl to, kad to reikalautų kažkokios partijos moralinės nuostatos.

Tiesiog priešingas poelgis būtų galėjęs reikšti pačios partijos galą, jos egzistencijai iškiltų tokia pat grėsmė, kuri (aš nuoširdžiai tuo tikiu) kybo virš Darbo partijos. Jai būtų grėsę atsidurti ten, kur dabar yra Tvarka ir teisingumas su Rolandu Paksu priešakyje.

Kitas vėjo pamušalų pragmatizmo koalicijos apraiškos pavyzdys buvo ministerijų dalybos. Šiame etape viešojoje erdvėje buvo pradėta kalbėti apie skirtingas ministerijų svarbas, o svarbiausiomis tapo tos, per kurias praplaukia didžiausi „europinių“ pinigų srautai. Čia valdančiosios koalicijos pragmatizmas pasirodo tikruoju savo veidu. Galėjome stebėti kaip orveliškajame tvarte gyvuliai skuba užsiimti lovius su didžiausiais viralo daviniais.

Nė vienos iš koalicijoje esančių partijų nariai nėra kažkuo išskirtiniai ar blogesni už parastus žmones. Taip, tai - tik eiliniai žmonės, o juk „eilinis žmogus jaučia tiek, kiek jam kišenėje pinigų“… Jus, pone Gedvilai, mes supratome, tačiau aš ir, viliuosi, dauguma Lietuvos žmonių, sugeba jausti kiek daugiau. Tokiu skausmingai skurdžiu vidiniu pasauliu apkaltinta tauta turėtų būti įsižeidusi. Tikiuosi ji tokia ir yra. 

Apibendrinant

Esminis klausimas, kurį dabar reikia užduoti yra tai, kaip bus sureaguota į tokius V. Gedvilo pareiškimus? Ką gali padaryti visuomenės veikėjai? Ką gali padaryti opozicija? Ką gali mūsų visuomenė? Lengviausias kelias dabar būtų pasakyti, kad padaryti negalime nieko. Tačiau taip irgi būtų nusikalstama prieš valstybę ir jos žmones, o ir kažką padaryti visada galima. Todėl nuoširdžiai visus kviečiu prisijungti prie Ryto Staselio inicijuotos akcijos, kuri jau susilaukė internautų dėmesio.

Turi būti aiškiai išreikšta priešinga tokiai politikai pozicija. Ji būtinai turi pasireikšti ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėje viešojoje erdvėje. V. Gedvilo žodžius jau citavo viena didžiausių pasaulio naujienų tarnybų, Vakarams ir apskritai pasauliui buvo išsiųsta aiški Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko žinutė. Turi būti išsiųsta atsakomoji žinutė, kuri aiškiai pasakytų, kad tai nėra oficiali Lietuvos pozicija. Visi mes turime būti itin budrūs ir stebėti naujosios valdžios vykdomos politikos kryptis ir būti pasirengę priešintis tokiai politikai visais įmanomais ir civilizuotais būdais.

Dabar Vakarams buvo parodyti itin kenksmingi ženklai. Prisiminkime, kad socialdemokratų stabdomas VAE projektas jau tapo itin rimtu ir blogu signalu, parodė, kad Lietuva gali būti nenuoseklus partneris. Ar tikrai norime, kad tokių žinučių būtų daugiau? Ar tikrai norime, kad pasaulis mus matytų tokius? Ar tikrai norime, kad ilgametė Lietuvos orientacija į Vakarus pasisuktų priešinga kryptim? Ar tokios tendencijos Lietuvos užsienio politikoje liks vienkartiniais sunegalavimais ar leisime ligai progresuoti?

Autoriaus pastaba: lietuviški „Radio Svoboda“ laidos transkripcijos vertimai pateikiame iš LRS nario Manto Adomėno socialinio tinklo Facebook paskyros.

Šarūnas Matulevičius yra tinklaraščio www.sarunasmatulevicius.lt autorius, jis deklaruoja aktyviai bendradarbiaujantis su Tėvynės Sąjungos – Lietuvos Krikščionių demokratų partija.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!