Informacijos trūkumas gerokai iškreipia darbuotojų derybines galias – jis nežino, ko gali tikėtis ir kas jam bus siūloma. Potencialiam darbuotojui tampa žymiai sunkiau įvertinti alternatyviąją naudą – tą naudą, kurią jis gautų kitoje įmonėje ar kitose pareigose. Pateiksiu absoliučiai hipotetinį, bet tuo pačiu labai realybę atitinkantį pavyzdį.
Sakykim, išgalvotas Ponas Tadas varto darbo skelbimų portalą. Jis baigęs Vadybą ir verslo administravimą Vilniaus Universitete ir norėtų įsidarbinti administratoriumi kokioje nors sostinės įmonėje. Kadangi šiuo metu nedarbas Lietuvoje yra ganėtinai mažas, jis randa daugybę pasiūlymų ir apsistoja ties dvidešimtimi jį potencialiai dominančių skelbimų. Darbo pobūdžiai atrodo visiškai vienodi, įmonės taip pat labai panašios. Paieškų pradžioje Ponas Tadas nutaria savęs pernelyg nevarginti ir išsiunčia savo gyvenimo aprašymus į pirmas dešimt darbą siūlančių darboviečių.
Už maždaug 1721 kilometro savo bute Londone sėdi kitas vėl visiškai išgalvotas veikėjas – Ponas Džonas. Kad galėtume palyginti, suvienodinkime abu personažus – tegul Džonas viename Jungtinės Karalystės universitetų baigė Vadybą ir verslo administravimą ir šiuo metu ieško administratoriaus darbo. Atsitiktinai (o gal ir ne visai) jis taip pat randa 20 dominančių skelbimų su identiška darbo specifika. Vis dėlto Džono paieškos yra gerokai efektyvesnės nei Tado, nes jis turi informacinį pranašumą. Absoliučioje daugumoje Didžiosios Britanijos darbo skelbimų yra nurodomas ir siūlomas darbo užmokestis – prabanga, kuria pasigirti lietuviški skelbimai negali. Ši informacija leidžia Džonui priimti jam naudingiausią sprendimą. Kadangi visi darbai atrodo maždaug vienodai įdomūs, jis juos surikiuoja pagal siūlomą atlyginimą nuo didžiausio ir išsiunčia savo gyvenimo aprašymus į „Top 5“ pozicijas.
Taigi, abu ponai išsiuntė po 5 Curriculum Vitae ir dalyvauja savotiškoje loterijoje. Vis dėlto, Džonas žino, kur dalyvauja ir ką gali „laimėti“. Tadas taip pat daugmaž nutuokia, kur dalyvauja, bet potencialus galimas darbo užmokestis jam yra paslaptis. Be jokios abejonės, Tadas derėsis dėl jam priimtino varianto, bet egzistuoja ganėtinai didelė tikimybė, kad pasiūlymas, kurį gautų, jo nenudžiugintų. Ir apskritai, jei būtų žinojęs tą užmokestį, kurį dominusios įmonės siūlo, tikėtina, kad savo gyvenimo aprašymus būtų siuntęs visai kitokia tvarka. O ir gavęs visai tinkamą pasiūlymą, jis galbūt neskubėtų jo priimti, nes žinotų, kad kitur už identišką darbą jam bus pasiūlytą daugiau.
Informacijos prieinamumas skatina konkurenciją. Jei ieškote naujo fotoaparato ir matote to paties modelio pasiūlymus skirtingose parduotuvėse gerokai skirtingomis kainomis, tikėtina, kad rinksitės finansiškai naudingiausią pasiūlymą. Tą puikiai supranta ir pardavėjai, todėl kainos parduotuvėse dažniausiai skiriasi nežymiai. Vis dėlto, jei kainos viešai nebūtų prieinamos, o tik po kelių pokalbių su kiekvienos parduotuvės vadybininku, konkurencija gerokai nutoltų nuo tobulosios ir kaina tikrai nesiektų ribinių išlaidų. Lygiai taip pat ir su darbo paieškomis – nežinodami, ką gautumėte kitur, labiau vertinsite tai, ką jums siūlo čia ir dabar.
Taigi, viską apibendrinant ir žiūrint iš makroekonominės perspektyvos – nenurodomi atlyginimai darbo skelbimuose reiškia, kad darbuotojas negali priimti jam geriausio sprendimo, nes paprasčiausiai neturi visos informacijos. Tai galiausiai lemia mažesnius atlyginimus ir neaiškias alternatyvas šalyje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite pilieciai@delfi.lt