Ar naminis gyvūnas (ypač šuo) iš tiesų toks pavojingas žmonėms, kad jo reikėtų bijoti? Lietuvoje įsišaknijęs stereotipas, kad šuo yra pavojingas. Tai – stigma, su kuria kiekvienam šuns savininkui tenka susidurti. Apie katinus niekas tiek ažiotažo nesukelia. Šuo gi - tarsi visų problemų šaltinis lietuviams (kadangi tiek dėmesio kartais skiriama šiems gyvūnėliams). Apie lietuvių baimes daug pasako vien plakatai, prieš keletą metų, kuriais buvo apklijuoti visi stendai Vilniaus mieste.
Gerti, rūkyti viešoje vietoje irgi negalima, bet mažai kas prieina prie girtos "kompanijos" rimtų jaunuolių ir praneša jiems apie tai. Mažai kas viešąjame transporte prieina prie vemiančio smirdančio girtuoklio ir praneša jam, kad reikia išlipti. Visi sėdi nusukę savo galvas į lango pusę. Iš tikrųjų - juk tai nėra lietuvių visų problemų šaltinis. Nepamirškime, kad visos mūsų problemos... dėl šuns.
Tai yra perdėtas dėmesys kažkokiam naminiam gyvūnėliui. Naminių gyvūnų nekenčiantys žmonės visuomet labai racionaliai remiasi įstatymais. Tai tiesa, bet sąžiningumo dėlei norėčiau, kad ir žmonės visuomet laikytųsi taisyklių. Dažnai tenka pastebėti, kad žmonės taisyklių nesilaiko ne ką mažiau nei šunų šeimininkai,o dėmesys visas nukreipiamas būtent pastariesiems. Labai jau tie naminiai gyvūnai visiems trukdo, kad tiek dėmesio jiems skirta.
Bendruomenėje, kuri iš tiesų mato savo problemas, o ne stigmatizuoja labiausiai pažeidžiamus visuomenės sluoksnius (juk nei šuo, nei psichikos sutrikimus turintis žmogus dažnai negali savęs apginti - vieni nemoka kalbėti, kiti laikomi "psichais"). Kiti, matyt, orgazmą gauna, kaip jiems patinka "varyti" ant šunų - tuomet "ant dūšios" palengvėja ir lyg visų problemų atsikrato toks žmogpalaikėlis.
Savo problemas matančioje ir pilietinėje visuomenėje dėmesį reikėtų skirti kitiems bendruomenės nariams : girtuokliams (Lietuvoje kasmet nuo alkoholio žūva ~1000 žmonių), nedrausmingiems vairuotojams (kasmet apie 300 žmonių miršta keliuose), potencialiems savižudžiams (~ 1000 žmonių kasmet nusižudo Lietuvoje). O šunys tikrai nėra lietuvių visų problemų šaltinis ir tikrai neverta visame mieste klijuoti besituštinančių šunų plakatų, nes galų gale, tai juokinga. Šuo nėra visų lietuvių problemų šaltinis ir neturėtų būti "baimės" simboliu.
Pirma, "baimė", kuri dažnai asocijuojasi su šunimi, tai infekcijos. Iš tiesų man labai graudu, kad Lietuvoje baigę 12 klasių žmonės nežino elementarių dalykų - žmogus ir šuo turi labai mažai bendrų ligų. Nei šuo žmogų sifiliu užkrės, nei žmogus šunį gripu užkės. Beveik nėra ligų, kurias šuo perduotų žmogui. Įvairios moteriškės, neturėdamos išsilavinimo tas "baimes" užsikrėsti perduoda ir savo vaikams. Tie stereotipai įsitvirtina ir perduodami kitoms kartoms. Taigi vien tik iš "mamos" reakcijos į naminį šunį galima sužinoti apie "mamos" išsilavinimo lygį. Ar ji tikrai baigusi vidurinę mokyklą, ar tik gavusi diplomą.
Žmogus žmogui yra daug kartų pavojingesnis. Kažkodėl važiuodami viešuoju transportu nebijome, kad greta stovintis asmuo serga tuberkulioze, kuri perduodama oro-lašeliniu būdu. Jis kosti, o greta stovinti ta pati "mama" lyg niekur nieko, net nepasisuka, ir nereaguoja, nors jau seniai yra "apspjauta" milijonu lašelių su infekcijos sukėlėju Mycobacterium tuberculosis. Benamis, valkata, kuris laikosi už turėklų viešąjame transporte - per odą plintančių infekcijų šaltinis. Paplūdimyje - odos grybelio užsikrėtimo rizika, venerinių ligų užsikrėtimo rizika. Taigi supraskim, kad žmogus žmogui yra daug kartų pavojingesnis už naminį gyvūną, vien dėl to, kad mes turime panašų rūšinį imunitetą ir galime perduoti vieni kitiems labai daug infekcijų, kurios sukels ligas. Vieni net to nežinodami, nes yra tik infekcijos šaltinis. Net nežinodami tokie žmonės perneša kai kurias infekcijas.
Be abejo, yra rizika. Bet ta rizika nėra didesnė, nei važiavimas automobiliu, ar viešuoju transportu. Rizika sau pakenkti visuomet yra, kodėl lietuviai vis dar stigmatizuoja tiek nedaug pavojaus keliančius gyvūnėlius.
Kalbant apie šuns kailį ir išmatas, ar per kailį plintančias infekcijas, reikėtų paminėti, kad visi naminiai šunys yra skiepijami kiekvienais metais prieš pasiutligę ir kai kuriuos labiausiai paplitusius ligų sukėlėjus. Prieš skiepą šuo gauna antihelmintinius vaistus - prieš kaspinuočius, kitas labiausiai paplitusias kirmėles. Tam, kad naminis šuo, didelę laiko dalį praleisdamas namie (nuolat plaunamas/valomas) taptų šaltiniu, reikia tikrai pasistengti ir visiškai savo augintiniu nesirūpinti, neduoti antihelmintinių preparatų, vaikščioti po laukus, kur daug laukinių gyvūnų, pavyzdžiui vilkų, ganosi karvės ir pan... Ar daug tokių vietų mieste? Patikėkit - beglobį, benamį šunį nesunku atskirti nuo mieste gyvenančio šuns, kuriuo rūpinasi šeimininkai.
Naminio šuns visiškai nėra jokio pagrindo stigmatizuoti. Laikas atskirti benamį šunį, nuo namie gyvenančio. Taip pat kaip mes atskiriame valkatą nuo savimi besirūpinančio žmogaus. Nėra ko bijoti tvarkingo, prižiūrėto šuns. Jeigu bijote glostyti namie laikomą šunį, tuomet bijokit bučiuotis, nes ant veido odos, kuri yra atidengta, visuomet yra kažkokių ligų sukėlėjų, ypač po buvimo žmonių sanbūrio vietose. Bijokit bučiuotis ir prisiglausti vieni prie kitų - bemat gausite papilomos virusą, ar herpes virusą...
Tas pats galioja ir baimei, kad šuo įkas. "Mama" turėtų suprasti, kad šuo yra gyvūnas, kiekvienas gyvūnas reikalauja tam tikro adekvataus elgesio savo atžvilgiu. Vaikas yra dirgiklis net labai stabilios psichikos gyvūnui, nes vaikai linkę su gyvūnais elgtis kaip su žaisliukais, ar animacinių filmukų herojais. Tėvai turėtų išmokyti vaiką elgtis su šuniu atsargiai ir nekrėsti kvailysčių, nes gyvūnas gali įkasti, ypač jeigu jo nervų sistema yra perdirginta, pavyzdžiui jeigu lauke labai karšta. Geriausiai, kad vaikas, kurio elgesys neadekvatus, išvis nelįstų prie gyvūnų, nesvarbu kokių, nes tai dažnai gali baigtis blogai. Neadekvatus elgesys - gyvūno trankymas pagaliu (nors ir nestipriai, bet tai yra dirgiklis - patikėkit, teko stebėti), rėkavimas, tampymas už odos, už ūsų, klykavimas ir panašūs dalykai. Gyvūnui tai yra dirgiklis, kuris sukelia erzlumą, pasipiktinimą ir norą atkeršyti.
Teko stebėti "mamą", kurios sūnus būtent taip elgėsi priėjęs prie naminio gyvūno, bet "mama" net nepagalvojo sudrausminti savo vaiko, paaiškinti, kad taip elgtis nevalia. Taigi pirmiausiai pradėkime kurti pilietinę visuomenę nuo savęs. Drausminkime savo vaikus, šuo - nėra visų lietuvių problemų šaltinis. Juk joks normalus tėvas nesileis mušamas savo vaiko, taigi kodėl mes toleruojame tokį elgesį su gyvūnais, o po to vėl įsijungia stigmos mechanizmas ir visi žurnalistai rašo :"Dieve, dieve, kaip baisu toje Lietuvėlėje gyventi - visi šunys kandžiojasi ir apskritai yra visų lietuvių problemų sukėlėjai..."
Būkime adekvatūs - naminis šuo niekada šiaip sau nevalgys jūsų vaiko - jis nėra skanus daug rėkia ir šuniui jis per didelis. Problema ne gyvūne ir psichikos sutrikimus turinčio žmogaus, o tai yra mūsų visuomenėje vykstančio stigmatizavimo problema. Kita baimė - pasiutligė. Nuo naminio šuns pasiutlige neužsikrėsi, nes kasmet šuo skiepyjamas, kaip minėjau anksčiau.
Sąžiningumo dėlei, reikia pastebėti, kad kai kurie žmonės yra daug kartų pavojingesni. Pasižiūrėkit statistiką - keliuose kasmet žūsta 300 žmonių. Lietuva pirmauja - virš 1000 žmonių nusižudo kasmet. Jau nekalbant apie kitas mirčių priežastis.
Išgėręs pareigūnas mirtinai suvažinėja keletą vaikų - reakcija nėra labai stipri. Šuo apkandžioja neaiškiomis aplinkybėmis vieną vaiką - reakcija itin stipri. Visuomenė siūbuoja ir sako "Dieve, dieve - kaip baisu toje Lietuvėlėje gyventi..."
Visa tai rodo visuomenės žemą išsilavinimo lygį, nors visi baigiame 12 klasių, bet baigę turime labai skirtingą išsimokslinimą. Vieni suvokia, kad gyvenimas yra kupinas pavojų, o naminiai gyvūnai teikia daug džiaugsmo ir nėra pavojingi šeimai, bendruomenei ir visuomenei.
Supranta, kad kai kurie "sveikieji" prisipampę alaus gali nužudyti už 10 litų, arba atsisėdę už vairo sutrėkšti mirtinai kokius 5 žmones, o po to išsiblaivę sakyti, kad jie nieko neprisimena. Kiti, menkiau išsilavinę - stereotipų aukos, stigmatizuoja tas visuomenės dalis, kurios nėra taip jau labai pavojingos, bet visiškai nebijo tos visuomenės dalies, kuri iš tikrųjų yra labai pavojinga (psichikos sutrikimų turintys žmonės ir šunys yra vos ne visos Lietuvos baisiausi nusikaltėliai). Stereotipavimas atkeliauja iš žmogaus aplinkos, iš menko išsilavinimo ir protinių sugebėjimų stokos, žmogus tiesiog nesugeba pats mąstyti, negali racionaliai įvertinti aplinką, pasitelkia baime, bet ne savo patirtimi. Lietuvoje kasmet nuo alkoholio vartojimo žūsta 1000 žmonių, tiek pat nusižudo. Kodėl mūsų visuomenė į tai žiūri itin ramiai, bet jai vis neduoda ramybės šunys?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!