Geros knygos laukiu kaip draugo, kuris ateitų ir padėtų rasti vienokį ar kitokį atsakymą į rūpimą klausimą, kartais paguostų ar sustiprintų. Tik retais atvejais renkuosi knygą, kuri padėtų atsipalaiduoti. Čia geriausias pagalbininkas - A. Marininos detektyvai: ir intriga, ir intelektas, ir psichologijos išmanymas.

Jei nusiviliu savimi ir gyvenimas praranda džiaugsmą, paieškau saviugdos knygų ar tokių romanų, kaip „Geroms mergaitėms dangus, blogoms - viskas“. Kai noriu pajusti lietuviško žodžio grožio dermę su turiniu, imu į rankas R. Granausko prozą. Nemažai knygų skirtos tam, kad praplėstų ir mano kultūrinį akiratį.

Kiekviena knyga turi savo skaitytoją. Ne veltui dabar plačiai pradėta kalbėti apie biblioterapiją, kuri žinoma seniai - visais laikais žmonės dvasinės stiprybės ieškojo Šventajame Rašte. Krikščionims viena iš geriausių biblioterapijos knygų yra Biblija. Šių laikų jaunam žmogui tai galėtų būti kad ir P. Coelho „Alchemikas“. Man ši populiari knyga ir dabar yra svarbi, todėl ne kartą pavartau ir paskaitinėju pasibrauktas vietas.

Svarbu, kad skaitymas nebūtų dėl skaitymo. Kažkoks protingas žmogus yra pasakęs, kad knygų rijikai yra blogi skaitytojai. Su knyga reikia kalbėtis kaip su draugu, mąstyti apie ją ir perskaičius, pasikalbėti apie ją su kitais. Neseniai pajutau, kaip galiu geriau įsigilinti į knygos pasaulį rašydama recenziją. Dabar tik supratau, kodėl yra interneto svetainių, kuriose dalijamasi mintimis apie skaitytą knygą. Man iki šiol labiau patikdavo gyvai pasikalbėti su draugais. Bet keičiasi laikai ir bendravimo mados...

Knyga reikalauja tam tikro konteksto, kad iš jos maksimaliai gautum tai, ko ieškojai ar net ir neieškodamas atradai, kad reikėtų plačiau pasidomėti. P. Coelho „Piligrimą“ atsiverčiau pažiūrėjusi nuostabų filmą „Kelias“. Dabar ieškosiu lietuviškos knygos (žinau ją esant) apie Šv. Jokūbo kelią. Po to gal knygų apie Ispaniją. Taip atsiranda poreikis skaityti ką nors konkrečiai.

Skaitau daug ir kartais pradedu bijoti, kad knyga neatimtų iš manęs realaus gyvenimo. Baisu tapti gyvenimo stebėtoju. Reikia pačiam gyventi. Ir knygos galėtų būti vedliai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!