Žodžiai „aš tave myliu“ tapo tokiu pat žodžiu kaip „laba diena“ ar „labas vakaras“. Jausmas subanalėjo ir nebeteko savo vertės. Daugelis vaikinų ar merginų, jeigu 12 – 13 metų vaikus taip galima pavadinti, žaidžia meilę ir, neįsižeiskite, prajuokina mane, kai vaikšto gatvėmis susikabinę už rankų ir vaidina poras ar pan.
Aš nesakau, kad tai blogai, draugystė yra gerai, bet kai vaikai gimdo vaikus - tada jau tenka susimąstyti. Yra toks pasakymas: jaunystė – kvailystė. Aš dar nesu žilagalvis seneliukas, bet jau gana nemažai matęs. Kartais darosi nemalonu ir iš dalies supykina, kai matai gatvėse „besiglamžančius“ vaikus, kuriems vienodai, kas vyksta aplinkui. Aš manau, kad 12 – 13 metų vaikai tik žaidžia meilę, o ne gyvena tuo.
Mokyklinė meilė verta knygos
Turbūt romano verta tema yra mokyklinė meilė. Ją, manau, patyrėme visi. Vieni daugiau, kiti mažiau. Ir vienas iš bruožų, manau, kad vaikinai ir merginos savo „meilės objektus“ keičia vos ne kas savaitę. Tiesiog mados reikalas išeiti su vaikinu ar mergina į mokyklos kiemą ir „pasilaižyti“ ar „nukabinti“ mokyklos gražiausią vaikiną ar merginą. O jei tu „nukabini“ tokį vaikiną ar merginą, tu esi žiauriai „putiovas“ asmuo.
Žmogui bręstant, įgaunamas protas, bet ne visi jį įgauna vienodai. Meilė yra jausmas, kada nereikia nieko. Užkietėjęs romantikas pasakytų - kai myli, gali gyventi kad ir po medžiu. „O my god, holly shit“ - pasakytų kokia „ledinė“ mergytė.
Meilės laikai ir princai išnyko, dabar mes meilę perkame. Mokyklinėje meilėje svarbu, kiek vaikinas turi pinigų ar koks merginos sijono ilgis arba iškirptės gylis. Visos nori, kad vaikinai būtų gražūs, madingi, „putiovi“ vakarėlių liūtai. Vaikinai teikia pirmenybę „giltinėm“ su dideliu „špakliaus“ kiekiu ir stoties „stiliaus“ apranga.
Man yra 23 metai. Praėjo 6 metai, kai aš baigiau mokyklą. Tai laikotarpis, per kurį užauga vaikas iki įžengimo į mokyklą. Bet per šį laiką meilės suvokimas pakito 100 procentų. Aš būdamas mokykloj „nekabinau“ panų joms griebdamas už užpakalio ar krūtinės ir siūlydamas kažką nepadoraus. Tam buvo skirti laiškai, gėlės ir panašiai. Eilėraščiai irgi ne paskutinėj vietoj. Dabar tai jau „atgyvena“.
Augant dar aukščiau, pasiekus 11 – 12 kl., vaikino paieškos skiltyje atsiranda naujas punktas „automobilis“. Jei nėra automobilio, tai apie paneles NESVAJOK. Ir automobilis turi būt su „tiuningais“ ir panašiai, nors jis kartais kelia garsą, didesnį už traktoriaus. Bet visada lieka vaikinų ar merginų, kuriems niekas neskiria dėmesio.
Yra daugybė priežasčių, kodėl taip atsitinka. Daugeliu atvejų viską lemia tavo išvaizda ir charakteris. Galbūt vaiko amžiuje (12 – 13 metų) tai nepasireiškia, bet augant, tai labai ryškiai matosi. Kartais mes net nemėginame susipažinti su žmogumi, bet iš karto pasakome „tavo dantys kreivi“ arba „tavo drabužiai, kaip iš šiukšlyno“. Charakterio atžvilgiu, mes žmones, kurie mokosi, skaito knygas, nevaikšto į vakarėlius ir diskotekas, išvadiname flegmatikais, „zanudomis“ arba debilais. Taigi kartais ištardami „aš tave myliu“, susimąstykime, ar tai nėra butaforija.
Žodžiai muša skaudžiau už kumštį
Kita tema yra mūsų elgesys su kitais ir patyčios. Patyčios yra viena iš psichologinio smurto rūšių. Šis reiškinys dažniausiai pasireiškia mokyklose ir vis jaunėja. Dabar net pirmokai, vaikai su ribotu gyvenimo suvokimu, šaiposi vienas iš kito. Turbūt labiausiai šaipomasi iš tų, kurie yra lėtesnio būdo, kurie turi vienokių ar kitokių fizinių defektų. Patyčios labiau veikia merginas, negu vaikinus. Aišku, tai, kas bus skaudu 7 metų vaikui, jau nebėra skaudu 14 ar 15 metų. Bet tik retas kuris neima tai į galvą arba sugeba kažkaip į tai atsakyti.
Pats esu visą šį „malonumą“ patyręs. Ir tai truko visą mokyklinį laikotarpį. Viskas pasireikšdavo tuo, kad viename suole su manimi nesėdėjo merginos, kad taip ir nepatikau nė vienai. Aišku, daug reikšmės turėjo ir fizinė išvaizda. Viskas pasireikšdavo tuo, kad aš negalėjau rengtis taip, kaip turtingųjų vaikai, neturėjau tokių batų, kuprinės ar panašiai. Aišku, bėgant metams visko išmokstama.
Knygų skaitymas plėtė mano žodyną, tad sugebėdavau atsikirsti, teko ir į kaulus duoti. Bet, kad ir kiek stengdavausi išlikti šaltas, tai veikė iš vidaus. Manau, ne visiems būtų malonu, kad dėl to, jog turi storas lūpas, būtum išvadintas arkliazūbiu arba išverstalūpiu.
Mes turėjome klasėje merginą, kuri buvo apkūnoka, nešiojo akinius ir turėjo atsikišusius dantis, bet mergina tvarkinga, rami, protinga, tai ją išvadindavo stora bebre su akiniais. Tu gali nereaguoti, bet bėgant metams, tai vis vien gali tave nužudyti.
Kartais mes nesusimąstome, kas mums gali nutikti ir kokie galime likti patys. Kartais daugeliui atrodo, kad pasakydami kažką žmogui, mes jam nieko nepadarome, bet patikėkite, užtenka vieno ne taip pasakyto žodžio, kad žmogaus gyvenimas sudužtų į šukes. Karti gyvenimo patirtis man parodė, kad ir kiek tu būtum psichologiškai stiprus, kai kurie žodžiai ar veiksmai lydi tave visą gyvenimą. Atrodo, toks smulkus dalykas, kaip storos lūpos, gali tapt žiaurių patyčių objektu.
Dažnas iš mūsų gali sakyti, kad žodžiai neskaudina taip, kaip fizinis smurtas. Žinokite, iš asmeninės patirties galiu pasakyt, kad geriau gauti vieną kartą per ausį ir turėti kokį mėnesį ramybės, negu mėnesį girdėti diena iš dienos patyčias.
Vyrauja nuomonė, jog patyčias patiriame nemokėdami apsiginti, bet šis reiškinys nėra daromas vieno žmogaus ir dažniausiai pasireiškia grupės asmenų veiksmais prieš vieną konkretų žmogų. Prieš kažką sakydami ar darydami, susimąstykime, ar tai nėra skaudu kitam. Gal atrodo, kad kai tu sakai, kad kažko lūpos kaip arklio, tau juokinga, bet kitam žmogui tai nėra malonu. Patyčios gali iš lėto, gero, švelnaus žmogaus padaryti žiaurų ir pakenkti asmeniniam gyvenimui. Patyčios vyrauja ne tik mokykloje, bet ir kieme. Aišku, principai nesiskiria ir veikia taip pat.
Vienintelė laisvalaikio praleidimo forma - vakarėliai?
Dar viena tema, kuri yra labai opi šiais laikais – tai laisvalaikis, pomėgiai ir suvokimas, kaip jis turėtų atrodyti. Aišku, mes visi esame skirtingi ir viską vertiname kitaip. Aš pakalbėsiu apie tokias formas, kaip futbolas, menas, knygos ir panašiai. Bet apie tai truputį vėliau ir smulkiau.
Dabar aš norėčiau pakalbėt apie kitas formas, kurios siejasi su pasilinksminimu. Turbūt daugelis įėjęs į žmonių anketas prie laisvalaikio skilčių matote, kad žmogus mėgsta diskotekas, vakarėlius, vyresni – klubus. Kartais kyla savotiškas klausimas, kokie vakarėliai ar kokios diskotekos gali būt 11 – 14 metų amžiaus? Kai aš augau, to nebuvo.
Apskritai tokių dalykų, kaip kompiuteris, MP3 ar kitokie dalykai beveik nebuvo, o tokio amžiaus, kaip 13 – 14 metų mes dar negalvojome apie jokias diskotekas ar vakarėlius. Paklausus, ką tokio amžiaus vaikai gali veikti tokiose vietose, daugelis atsakytų, kad pasišoka, pasilinksmina, geria sultis ar kolą. Galite mane iškeikti, bet tai yra anekdotai. Kaip sako daugelis, sultis ar kolą geria debilai. Tokius gėrimus keičia sidras, alus ar stipresni gėrimai.
Mano manymu, pradedant nuo 13 ir baigiant kokiais 25 metais, turi rūpėti mokslai, o ne tokios bevertės nesąmonės, kaip klubai, vakarėliai ar diskotekos. Deja, jeigu tu į tokias vietas neini, tai esi, švelniai tariant, iš kitos planetos. Galite sakyti, kad jaunystėje reikia linksmintis, gyventi laisvai ir nevaržomai, bet reikia ir mąstyti, kad jaunystė baigsis ir reiks gyventi ir kurti ateitį. Beprasmiai dalykai to nepadės pasiekti. Mano asmenine nuomone, laisvalaikį galima praleisti prasmingiau. Sportas, knygos, dainavimas, vaidyba, eilėraščių rašymas ar kiti dalykai suteikia prasmės.
Yra sakoma, kad alkoholis padeda atsipalaiduoti, bet tikrai taip nėra, nes tai padaro iš žmogaus daugiau klouną, negu linksmą. Rūkymas ir alkoholio vartojimas yra daugiau mados reikalas ir norėjimas pasirodyti, negu fizinis poreikis. Prieš kokius 10 metų buvo sunku įsivaizduoti, kad pirmokas ar net darželinukas rūko ar geria, o merginos net nesislėpdamos mokyklų kiemuose rūko. Aš manau, kad be to mes galim labai puikiai išgyventi. Aš nerūkau ir negeriu, taigi suprantu, kad nenumirsiu, kad to nedarau.
Yra posakis: „Negerčiau ir nerūkyčiau, bet sveikas irgi nenoriu mirt“. Mes tikrai nemirsime sveiki, nes mums kažkas vis tiek atsitinka. Bet geriau gyventi sveikam iki kokių 90 metų ir mirti nuo senatvės, negu mirti nuo ligų, kurias sukelia rūkymas ar alkoholis. Bet be to neįsivaizduojamas net tik laisvalaikis, pasilinksminimai, bet ir draugystė.
Kuri mergina ar vaikinas verčiau vakarėlio rinktųsi spektaklį ar klasikos koncertą, pasakymas būtų: „aš dar ne pensijoje, kad užsiimčiau nesąmonėmis“. Žinokite, dažnai galima pastebėti, kaip keistai žmonės reaguoja į mano asmens aprašymą. Jis skamba taip: „Aš negeriu, nerūkau, nevaikštau į diskotekas ir vakarėlius su alkoholiu. Dainuoju, rašau eilėraščius, skaitau knygas, žaidžiu futbolą“. Merginos labai keistai reaguoja į tokį aprašymą. Dažna net pasako, kad aš nuobodus. Kai kurie dalykai yra įaugę į mūsų kraują. Yra paklausiama: „Ką aš su tavimi veiksiu?“. Nejaugi be diskotekų ar vakarėlių nebėra jokių kitokių laisvalaikio praleidimo formų?
Manau, reikia apžvelgti kai kurias laisvalaikio formas ir kodėl jos nepritampa tarp jaunimo. Laisvalaikis, kaip reiškinys, gali būt pasyvus ir aktyvus. Viena iš pasyvaus laisvalaikio formų yra knygos.
Kai aš tik išmokau skaityti, iš mano gyvenimo neišeina knygos. Pirma, tai yra žinių šaltinis, knygos padeda lavinti fantaziją. Knygas po truputį išstumia kompiuteriai ir filmai. Knygos tarsi pasidarė kažkokios „atgyvenos“. Jaunimo požiūriu - kam skaityti knygas, gaišti laiką, jeigu gali pažiūrėti filmą. Bet tai jau atima fantazijos galią.
Galime pastebėti, kad vaikai net nesugeba parašyti 4 sakinių rašinį apie žiogą. O apie rimtesnius rašinius nėra net kalbos, nes tam skirtas internetas. Dabar jau sunku suprasti, kaip galima parašyti 15 – 20 lapų rašinį ranka naudojantis savo galva ir enciklopedijomis. Šiais laikais tai galima „parsipūst“ iš interneto.
Patikėkite, knygų tikrai nepakeis kompiuteris ar TV. Meilę knygoms reikia skiepyti nuo vaikystės. Mano patarimas: skaitykite knygas, nes jos praturtina kalbą ir jūsų fantaziją.
Eilėraščių kūrimas ar kita literatūrinė veikla taipogi labai geras laisvalaikio praleidimo būdas. Kartais iš to gali gautis rimta kūryba. O vaikinams – merginų viliojimo būdas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!