Deja, bet viskam sakančių „ne“ egzistuoja pakankamai, kad galėtume apie juos kalbėti ir numatyti jų sunkią ateitį. Apibendrintai galime vadinti juos pasyviaisiais. Juk jie niekur neina iš namų, kartais atrodo, jog apskritai nekenčia žmonių, dažnai yra nusiminę, pikti, nors įžeisti kitų nenori ir vengia konfliktų. O tokie jie yra todėl, kad supranta, kiek galimybių visapusiškai tobulėti praleidžia atsisakydami veiklos, reikalaujančios ištrūkti iš namų ir išlįsti iš savo kiauto. Ir šis jų nusivylimas įauga į protą, blokuoja teigiamas mintis, motyvacijos apraiškos būna numalšinamos žaibiškai, todėl asmenybės progresas yra lėtas ir sunkus.
„Negi pasyvūs žmonės tokie beviltiški?“, - galite paklausti. Manau, kad jauniems žmonėms pasyvumas yra didžiulis minusas, žinant tai, kad būdamas jaunas greitai mokaisi, perimi mąstymo modelius, formuoji savo pažiūras. Na, o vyresnieji pasyvūs būna dėl to, kad to neatsikratė nuo gimimo. Šį nenorėjimą nuveikti kažką prasmingo gali būti nulėmę aplinkiniai.
Nesunku įsivaizduoti, kas būtų, jei kad ir ką darant susijusio su veikla, reikalaujančia tam tikrų žinių ir patirties, jus išjuoktų arba išsakytų tik destruktyvią kritiką. Žmogus tiesiog praranda norą kažko imtis. Žinoma, tai nebūtinai gali atsitikti iškart, bet kelis kartus tam pasikartojus, silpnesnio charakterio asmuo pasiduoda ir ima sielotis, galvodamas, kad jis nevykęs, nesugeba nieko gerai padaryti, geriau išvis niekuo neužsiimti, kad tik kiti jam nieko blogo nepasakytų. Tai atbaido žmogų ne tik nuo konkrečios veiklos, bet ir nuo visko, kam reikalingas bendravimas su mažai pažįstamais žmonėmis bei nuo to, kas gali būti vertinama aplinkinių ir jam gali sukelti neigiamų emocijų.
Išmintingi žmonės sako, kad reikia „užsiauginti odą“, stengtis nekreipti dėmesio į kitus ir daryti tai, kas tau patinka. Bet kaip galima nekreipti dėmesio, kai tavo temperamentas ir charakteris lemia tavo būdą, mąstymą? Jei tau lemta vos ne kasdien dėl kiekvieno pasakyto įžeidimo nervintis, tai, manau, to per visą gyvenimą neatsikratysi.
Lengva kalbėti tiems, kurie yra aktyvūs, besidžiaugiantys gyvenimu, tiems, apie kuriuos retai kas blogai kalba. Jie patys, nebūdami tokie jautrūs, kažin, ar gali dalinti patarimus, nes kyla abejonių, ar tie žmonės patys atsilaikytų, susidūrę su šia problema.
Žinome, kad ir suaugę žmonės gali apsigaubti „atstok nuo manęs“ skraiste ir būdami vieni kankintis dėl aplinkinių komentarų, tad tai įrodymas, kad ši, viena iš pasyvumo priežasčių, yra sunkiai įveikiama.
Jei kilo susirūpinimas ir mąstote, kaip pasyviesiems galima padėti, tai galiu pasakyti, kad sprendimas tikrai yra. Vietoj to, kad tik kviestumėte ar bandytumėte švelniai įkalbinėti juos kažką nuveikti, jūs privalote jiems perkeltine prasme „spirti į užpakalį“, išjudinti iš jų patogių pasaulėlių ir neklausyti, ką jie murmės ir kokių pasiteisinimų prisigalvos.
Skamba grubiai, bet tai, mano nuomone, yra vienintelis veiksmingas būdas neleisti pasyviesiems tokiais likti visą laiką. Patyrę džiaugsmą, pamiršę savo kvailą užsispyrimą, jie vėliau jums tikrai atsidėkos ir galbūt patys galės kitiems padėti. Taigi, jei jums tikrai rūpi kito žmogaus ateitis ir matote, kad be kitų pagalbos jis gali ir užsitūnoti savo kiaute, nedvejokite ir trumpam pamiršę savo laimę padėkite jiems.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!