Mūsų varganame kolūkyje... atsiprašau, Lietuvoje, vyrauja olimpinė ramybė. Mus linksmina politikos šoumenai, politikai ir analitikai įvaldė lozungų ir šabloninių frazių meną geriau už patį Fidelį ar bet kurį genseką. Suprask, viskas, ką jie sako – šimtaprocentinė tiesa! Tiesiog neklystantys, žinantys ką reikia daryti, žmonės! Tik va, kaip gyvenome nekaip, taip ir gyvenam.
Kai mūsų vadai giriasi eksporto augimu, man tai asocijuojasi tik su mūsų darbo jėgos eksportu. Tada aš sutinku, kad mes esame vieni iš lyderių šioje srityje. Žinoma, tos darbo jėgos uždirbti pinigai labai padeda mūsų šaliai išgyventi. Bet tai tik iliuzija. Manau, kad pasekmės dėl tokio eksporto ilgesnėje perspektyvoje bus pakankamai liūdnos.
Gal teko girdėti ar matyti, pavyzdžiui, mūsų Prezidentę, Ministrą Pirmininką ar šiaip finansų ministrę suabejojus savo idėjomis ar veiksmais, aiškinimu, koks mums kelias yra geriausias? Aš tikrai negirdėjau ir, manau, kad iš šios politikų kartos niekada negirdėsime jokių abejonių ar pasvarstymų ir, tuo labiau, kitokios nuomonės paisymo. Tai – tiesiog nesveikai ambicingi zmonės, pasijutę visažiniais. Drįstu teigti, kad toks politikų požiūris, savęs pastatymas auksčiau už visus kitus, valdžios lovio trauka, privedė ištisas šalis ir net šalių sistemas prie gilios duobės.
Iš savo kuklaus gyvenimo patirties darau išvadą, kad kuo daugiau šalies valdžios galvose neginčytinos tiesos, tuo šalis blogiau gyvena. Aš, būdamas šios šalies piliečiu, norėčiau labai garsiai visiems aukščiau stovintiems surikti: atsikvošėkit! Mes einame į niekur! Neabejoju, kad tie visažiniai man iš karto pasakytų, kad tu nežinai tikros situacijos, nematai visumos, įvykių konjunktūros ir t.t.
Bet aš matau tai, ką matau. Tėvynę palieka jauni žmonės ir ne tik, totalinis nedarbas, valstybė ir jos žmonės skolose. Ir visa tai dar pasaulio didžiųjų ekonomikų katastrofiskos padeties fone. Manau, kad senovės Romoje jau seniai visi piliečiai būtų susirinkę į aikštę ir taręsi, ką daryti toliau.
Man atrodo, kad situacija labai rimta ir darosi nejuokinga. Ir visa tai atsitiko ne šiandien ir ne vakar. Atsakomybė tenka, visų pirma, neatsakingiems politikams, kurių dėka vakarų pasaulyje ir ypač Europos sąjungoje buvo sukurta supersocialistinė ekonomika, apie kurią turbūt nedrįso svajoti net TSKP politbiurai ir gensekai.
Mano nuomone, mes įstojome į didelę mėšlo krūvą. Mes, ištrūkę iš baudžiavinės planinės ekonomikos sąjungos gniaužtų, net neatsikvėpę po visų patirtų nelaimių ir gerai nepagalvoję, kur ir kaip eiti toliau, nėrėme stačia galva į kitą sąjungą. Manau, kad balsavimo dėl stojimo į ES procedūra buvo apgailėtina, vertinant žmonių laisvo apsisprendimo požiūriu ir prisimenant skalbimo miltelių ir alaus akcijas. Tai kada nors išlįs, nes tokia jau ta istorija.
Tikėjomės rasti ten bent rinkos ekonomiką. Žinoma, buvo nedidelis būrelis niekšelių, kurie brovėsi tik prie ES kasos pasiimti pinigų (ne uždirbti). Tas būrelis neprašovė. Jie žinojo, kad tai subsidijų, paramų, išmokų, pašalpų, kvailiausių projektų finansavimo, kvotų ir t.t. sistema, bet ne laisvos rinkos. Pinigai liejosi per kraštus.
Visiems aišku, kad praktiškai visi šie visokiausių paramų pinigai nebuvo uždirbti ar surinkti mokesčių pavidalu. Jie tiesiog buvo spausdinami ECB naiviai tikintis, kad kada nors visa tai išlygins ateities kartos. Pinigų masė sąlygojo nežmoniską kainų augimą, o ypač visų produktų perkamų už ES paramos pinigus. Nes juk per šias paramas buvo ir yra plaunami milijonai ir milijardai, per dirbtinai sukeltas kainas yra „atsegama“ saviems ir reikalingiems.
Esame patekę į iškrypėliškos ekonomikos spąstus. Žmonėms, nemokantiems prašyti išmaldos ar vogti ES pinigų, gyvenimas tapo labai sudėtingas. Kokia gi čia rinkos ekonomika, jeigu Petras gamina žvakes, investavęs savo ir skolintus pinigus, o Antanas – „pramušes“ ES paramą. O gal Antanas pusę žvakių atiduoda labdarai? Nemanau.
Bet tokie jau tie gamtos dėsniai, kurių vienas sako, kad niekas iš niekur neatsiranda ir niekas niekur neišnyksta. Galvoju sau, kad esant tokiai situacijai, mūsų šalis turi grįžti prie realios ekonomikos ir elgtis labai ryžtingai ir drąsiai. Juk mes esame drąsių žmonių šalis, ar ne?
Aš, kaip šios šalies pilietis, labai noriu, kad litas būtų „atrištas“ nuo euro. Įsitikinęs, kad tai turejo būti padaryta jau vakar, nes aš už eurą šiandien neduočiau ir 2 litų.
Nedelsiant įvesti turto mokestį. Šiuo požiūriu visiškai nesuprantu mūsų finansų ministrės. Arba ji nesupranta, arba apsimeta. Kas čia per pasakymas, kad dar ne laikas tokiam mokesčiui? Tereikia pažiūrėt į nekilnojamo turto skelbimų skaičių, jau nekalbant apie visą registrą. Ką, valstybei nereikia keliasdešimt milijonų litų? Nors ne jie čia svarbiausi.
Mūsų šeima gyvena apie 20 individualių namų kvartale, kuriame stovi tik mūsų vienų šiaip ne taip išstenėtas namukas, nes visi kiti sklypai supirkti spekuliantų. Manėme, kad gyvensime netoli miško, bet tuoj gyvensime vidury jo, nes sklypais niekas nesirūpina. Mokestis už juos simbolinis, nes kaimo vietovė. Mokesčių inspekcija tokių mokesčių net nerenka, nes neapsimoka. Tiesiog komiška.
Manau, kad ekonominė sistema turi būti tokia, kad skatintų žmones judėti ir mąstyti, aktyvintų rinką. Juk turto mokestis – tai ne tik pinigai į biudžetą, tai labai svarbus ūkio gyvenimo veiksnys. Bet manau, kad mūsų finansų ministrė turėtų absoliučiai tvirtą nuomonę šiuo klausimu.
Ir nereikia kabinti makaronų tautai, kad padidinus ar įvedus kažkokius logiškus mokesčius visi iš čia issilakstys. Tik kvailys gali taip galvoti. Šalies patrauklumas susijęs su jos stabilumu ir įstatymų pastovumu, ūkio reguliavimu ir valdininkų armijos sąžiningumu, ir geranoriškumu.
Mūsų Prezidentei norėčiau pasiūlyti grąžinti visas jai vis dar mokamas kompensacijas iš ES biudžeto atgal į jį, nes man tai atrodo labai neskaniai ir nemoraliai, ypač būnant jai mūsų šalies vadove.
Žinoma, negauta atlyginimo dalis (kaip LR prezidentės) turi būti jai sumokėta. Ir nesvarbu, kad ji pati tos dalies atsisakė. Manau, kad tai yra labai svarbus moralinis dalykas, nes aš nesuvokiu kaip būnant šalies vadove, galima kalbėti apie savarankišką tiek užsienio, tiek vidaus politiką, gaunant pinigus iš ES biudžeto. Tokio rango vadovai juk turi būti nepriekaištingai moralūs ir nepriklausomi.
Norėčiau, kad Prezidentė pradėtų kažką daryti ar inicijuoti iš esmės. Taip, kaip yra žadėjusi savo inauguracinėje kalboje. Politiniame gyvenime reikia atsisakyti rinkimų pagal partinius sąrašus. Kiek galima tyčiotis iš žmonių? Nežinau, gal kam savo mintimis sukėliau daug juoko, bet sakoma, kad juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!