Vadovėlius turi sudaryti mokytojai - praktikai, žinantys, ko išties reikia mokiniui, kad jis sėkmingai ir sistemingai pasiruoštų egzaminams, bei įgytų reikalingų žinių tobulėti visapusiškai.
Šiandieninė situacija Lietuvoje tokia, kad mokymosi krūviai milžiniški, kadangi mokytojai, norėdami, kad mokiniai kuo geriau pasiruoštų egzaminui, kuriame nėra žinoma, kokių žinių iš jų pareikalaus, duoda begalę sausos teorijos, kurios vargiai ar gyvenime kam nors prireiks.
Atrodo, kad iš mūsų norima padaryti automatines „kalimo“ mašinas, į kurias galima grūsti bet ką ir bet kada. Mes, mokiniai, kurie stengiamės dėl savo pažymių, savo ateities, esame, tiesiogine ta žodžio prasme, žlugdomi tiek morališkai, tiek psichologiškai. Atiduodami daug savo brangaus laiko mokslams (nekalbu apie absoliučią daugumą), mes prarandame tiek gražaus gyvenimo pačiame jaunystės žydėjime, o juk nuo to prasideda žmogaus asmenybės augimas, noras pažinti pasaulį, norėjimas tobulėti visapusiškai. Mokykloje yra jaučiamas didelis spaudimas - daugelis pamokose sėdi įsitempę, o popamokinei veiklai dažniausiai nebelieka nei laiko, nei noro, nes paprasčiausiai norisi tik poilsio.
Manyčiau, kad mokslo reformą reikia keisti iš pagrindų, o ne tvirtinti tam tikras mokslo programas, kurios vis vien sukasi apie vieną ir tą patį. Iš vieno garsaus žmogaus, beje, ne lietuvio, girdėjau sakant, kad po 10-15 metų mūsų mokslo sistema nepasiteisins, nes tiesiog būsime nurašyti. Mūsų sistema tokia bloga, kad leidžia žmogui tobulėti tik kaip automatinei žinių mašinai. Mums į galvą grūdama tai, kas yra visiškai nereikalinga. Nepabijosiu to pasakyti - esu ne iš vieno mokytojo girdėjusi, kad mokyklinius vadovėlius tiesiog reikėtų išmesti į šiukšlių dėžę.
Žinau, kad mes, jauni žmonės, esame bejėgiai. Ir toliau vilksime sunkią moksleivio naštą. Mūsų nesiklausoma, todėl daugelis iš mano bendraamžių tiesiog tyli, nes žino, kad nuo to niekas nepasikeis.
Taip pat dar norėčiau parašyti apie studijas. Daugelis gabių mokinių, kurie nori mokytis Lietuvoje, bet negali susimokėti už studijas, palieka savo gimtinę. Nesuvokiu vieno dalyko, kodėl kitos šalys sugeba pasirūpinti jaunų žmonių ateitimi, suteikti visas sąlygas mokytis savo gimtojoje šalyje, kaip Švedija, Anglija ar Šveicarija, o mūsų - ne? Ar mokslas neturėtų būtų visiems lengvai prieinamas? Ką daryti mokiniui, kuris stengiasi mokytis, bet neturi kuo susimokėti už studijas? Ar taip yra skatinamas švietimas ir mokslas Lietuvoje? VARGU.
Ir pabaigai, kad nevarginčiau Jūsų akių ir ilgai negadinčiau nervų - jei norite, kad Lietuvoje nebeliktų talentingo ir perspektyvaus jaunimo, galite ir toliau „daryti“ tas paviršutiniškas reformas moksle, kurios nekeičia padėties. Juk vien per 2011 metus, nuo nepriklausomybės atkūrimo labiausiai išaugo emigracijos rodikliai. Žinoma, tarp jų buvo nemažas būrys studentų. Gaila, kai net patys geriausi ir gabiausi vaikai praranda galimybę mokytis savo gimtojoje šalyje.
Gyvename demokratijos laikais, todėl turėjau teisę kaip pilietė išsakyti savo nepasitenkinimą švietimo sistema. Tai, ką parašiau, yra neišgalvota.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!