Minimaliojo mėnesinio atlyginimo (MMA) didinimas sukėlė tam tikrą diskusijų bangą šalyje. Kai vieni džiaugėsi padidėjusiu atlyginimu, kiti perspėjo, kad MMA didinimas labiau pakenks nei padės. Vienas MMA didinimo oponentų Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas šį sumanymą net pavadino „kairiųjų naktine mokesčių reforma“. Savo straipsnyje jis pateikia argumentus kodėl minimaliojo atlyginimo didinimas yra žalingas Lietuvai. Ar jame tikrai daug racijos?

Jo straipsnis yra įkvėptas austrų ekonominės mokyklos ekonominės teorijos, remiančios radikalų individualizmą. Pagal ją, didžiausias potencialus šalies BVP ir yra visuomenės, į kurią žiūrima kaip į atskirų individų, kovojančių dėl maksimalios naudos sau, sumą, interesas. Nors toks požiūris iš pirmo žvilgsnio gal ir gali pasirodyti rimtas ir tinkamas, esu priverstas su juo nesutikti. Realybė – daug sudėtingesnė, ir paprastas paklausos/pasiūlos grafikas, eksporto grafikas ar potencialiojo BVP maksimizavimas ne visada atitinka visuomenės interesą, ypač jei to yra siekiama bet kokia kaina. Bet apie viską iš pradžių.

Ž. Šilėnas teigia: „tam, kad darbuotoją vis dar apsimokėtų samdyti, jis turės dirbti penktadaliu daugiau (ar našiau)“. Šioje citatoje yra bent keletas kabliukų.

Pirma, manau, kad tikrai ne visi darbuotojai darbdaviams pabrangs penktadaliu. Citatoje nėra išskiriami tie darbuotojai, kurie dabar gauna minimalų atlyginimą, nuo tų, kurie uždirba daugiau. Uždirbantys daugiau darbuotojai pabrangs mažiau arba nebrangs visai, brangs tik dirbantys „už minimumą“, todėl bendras vidutinis pabrangimas dažnai bus mažesnis nei minėtasis penktadalis.

Čia taip pat reikėtų atskirti stambųjį, vidutinį ir smulkųjį verslus. Stambusis ir vidutinis verslai turi vidinių resursų, gautų iš taip vadinamosios masto ekonomijos, dėl kurio vieno produkto gamybos sąnaudos mažėja vienu metu gaminant daugiau produktų dėl galimybių dideliu kiekiu žaliavas pirkti pigiau. Masto ekonomija suteikia stambiajam ir vidutiniam verslui vidinių rezervų (kurie, kaip vėliau bus paaiškinta, šiuo metu nėra produktyviai naudojami), iš kurių darbuotojams galima mokėti daugiau. Kitais žodžiais tariant, stambiajam ir vidutiniam verslams dažniausiai nebus būtina didinti našumo: jie tik turės truputį apriboti savo pelno apetitus ir su darbuotojais pasidalinti didesne dalimi uždirbto pelno. Juk jie nenorės mokėti išeitinių kompensacijų...

Tad tam, kad LLRI prezidento citata būtų teisinga, dar reikia paminėti, kad darbuotojas turi dirbti smulkiajame versle ir jis turi uždirbti „minimumą“ arba šiek tiek daugiau. Tikrai ne visi darbuotojai, kad juos apsimokėtų samdyti, turės dirbti penktadaliu našiau ir tikrai ne visose įmonėse. Tiesa, smulkusis verslas – visai kita kalba. Dar šiek tiek apie juos vėliau.

Tačiau iš dalies LLRI prezidentas vis tik esti teisus. MMA didinimas tikrai padidins įmonių gamybos kaštus dėl padidėjusios darbo jėgos kainos. Bet ar tai tikrai yra didelė bėda? Šioje vietoje siūlyčiau nepamiršti 2008-2012 m. Lietuvoje vykusios vidinės devalvacijos. Jos esmė yra ekonominio efektyvumo didėjimas labiau nei realusis darbo užmokestis, taip darant nacionalinės ekonomikos produkciją konkurencingesne. Vidinė devalvacija gali būti pasiekiama didinant produktyvumą, mažinant atlyginimus, stiprinant darbdavių derybines pozicijas darbuotojų atžvilgiu (tam, kad darbuotojai priimtų mažiau palankias sąlygas) ir kitų veiksnių, padedančių verslui mažinti kaštus, pagalba.

Krizės laikotarpiu (ypač 2009-2010 m.) ji tikrai padėjo Lietuvos įmonėms išgyventi. Dėl vidinės devalvacijos nedarbas padidėjo mažiau nei būtų didėjęs jei vidinė devalvacija Lietuvoje apskritai nebūtų vykusi, o tai puikiai įrodo rekordinis Lietuvos eksporto augimas, seniai pralenkęs ‚geruosius‘ prieškrizinius laikus.

Vis tik reiktų nepamiršti, kad kliautis tik vidine devalvacija Lietuvos konkurencingumui išlaikyti būtų neetiška. Lietuvos piliečiai ekonominius sandorius juk vykdo ne tam, kad pagerintų šalies makroekonominius rodiklius, o tam, kad jie galėtų išgyventi. Jau 4 metus šalies žmonės buvo priversti susiveržti diržus: realusis darbo užmokestis mažėjo, o infliacija per tuos 4 metus jį dar labiau tirpdė. Dabartinis nominalaus MMA didėjimas, pavyzdžiui, tiktai kompensuos 2008-2012 m. infliacijos padarinius, ir realaus MMA užmokesčio lyginant su 2008-aisiais praktiškai net nekels. Gal tuomet jau laikas nebepurkštauti dėl MMA kėlimo ir leisti žmonėms bent šiek tiek atsikvėpti?

Į MMA didėjimą galima pažiūrėti ir iš kiek kitos, labiau hipotetinės pusės. Jei tam tikras verslas neišgali mokėti didesnio MMA dėl per mažo savo efektyvumo, tai gal tuomet jis apskritai nevertas egzistuoti? Juk neefektyviam verslui žlugus, kaip sako ekonomikos teorija, atsilaisvintų kapitalas bei darbo jėgos resursai efektyvesnio verslo, galinčio su tiek pat pagaminti daugiau, kūrimuisi.

Nors šis hipotetinis kelias reikštų tam tikrą bedarbystės didėjimą, tačiau vyriausybės aktyviosios darbo rinkos politikos vykdymas – pagalba dėl struktūrinio nedarbo darbo netekusiems asmenims pakeisti kvalifikaciją, taip pat pagalba jaunimui gauti pirmąjį darbą ir panašiai – turi potencialo padėti atsilaisvinusiai darbo jėgai persikvalifikuoti ir sėkmingai įsidarbinti efektyvesnėse ekonomikos srityse, kuriose ta darbo jėga galėtų pagaminti daugiau produktų nei ankstesniame, žlugusiame mažiau produktyviame sektoriuje. Tad šioje hipotetinėje situacijoje mes laimėtume visi.

Visa tai apsvarsčius, mąstant logiškai, galima prieiti išvados, kad MMA didinimas kaip tik yra geras dalykas ekonomikai, nes jis būtų efektyvumo kėlimo ne darbuotojų sąskaita katalizatorius. Hipotetiškai mąstant.

Taigi, apibendrinant, cituotas Ž. Šilėno pasakymas apie verslo poreikį nuo 2013 m. didinti savo efektyvumą penktadaliu yra tik supaprastinta MMA kėlimo efekto vienpusė analizė.

Nevisiškai galiu sutikti ir su LLRI prezidento pasvarstymais dėl „apsimokėjimo“ teiginyje „Apsimokėjimas“ yra tame, kad visa MMA didinimo našta yra užkrauta privačiam sektoriui“. Pats žodis „apsimokėjimas“ čia yra nepilnas ir siaurai suprastas. Sutinku, kad papildomos vyriausybės gautos pajamos potencialiai gali būti išnaudotos poreikiui didinti atlyginimus minimalią algą uždirbantiems viešojo sektoriaus darbuotojams. Taip pat sutinku, kad privatusis sektorius turės pasispausti ir finansuoti minimaliųjų atlyginimų kilimą tiek privačiame, tiek, netiesiogiai, viešajame sektoriuose.

Vis tik yra pamirštama pati esmė, kad pinigų srautas, didele dalimi, keliaus iš įmonių vidinių rezervų mažiau uždirbančiųjų naudai. Žmonės, uždirbantys mažiau, turi didesnį ribinį polinkį vartoti, tai yra, jie išleidžia didesnę savo pajamų dalį. Pajamų didėjimas mažiau uždirbantiesiems iš esmės reiškia didesnį vartojimą (per taip vadinamąjį multiplikacinį efektą), kas ne tik padidina vyriausybės pajamas (kurios, kaip ir minėta, nemaža dalimi būtų išleistos minimalią algą gaunančių biudžetininkų atlyginimų didinimui), tačiau yra naudingas ir tam pačiam verslui.

Nors Lietuvos ekonomika yra atvira ir toks stimuliavimas per pajamų didinimą mažiau uždirbantiems yra mažiau efektyvus nei didesnėse šalyse, tačiau tai vis tiek negalima paneigti to, kad didėjant vartojimui didėja ir šalies įmonėms Lietuvoje lengviau realizuoti savo produkciją. Taip kad privačiam sektoriui MMA kėlimas atneša ne vien „sąskaitą“, bet ir naujų galimybių, tad apsimoka ir tam pačiam verslui.

Taip pat norėčiau priminti, kad „apsimokėjimo“ koncepcija gali būti suprantama ne vien pro ekonominę prizmę. Juk niekam nėra paslaptis, kad papildomas litas mažiau uždirbančiojo rankose yra vertingesnis ir visuomenine prasme. Juk net ta pati ekonomikos teorija (jei jau mes taip sudievinam tą ekonomiką...) sako, kad turint daug tokių pačių produktų kiekvienas papildomai gautas toks pat produktas atneš vis mažesnę ribinę naudą. Kitaip tariant, gautas pasitenkinimas iš papildomo produkto bus vis mažesnis.

Tas pats ir su pinigais. Papildomas litas, likęs stambiojo ar vidutinio verslo nenaudojamu rezervu (apie tai, kodėl nenaudojamu, kiek vėliau), sukurs mažiau bendro pasitenkinimo nei papildomas litas, patekęs į mažiau uždirbančiojo rankas. O bendrojo pasitenkinimo maksimizavimas tikrai gali būti įvardintas kaip visuomenės interesas. Žinoma, jei į visuomenę žiūri holistiškai, o ne paprasčiausiai kaip į atskirų individų, kovojančių dėl maksimalios naudos sau, sumą...

Verslas kapitalo trūkumo nepatirs

Kita vertus, su LLRI atstovo teiginiu, kad MMA kėlimas paskatins verslą „pravalgyti“ rezervus ir potencialias investicijas, turiu sutikti. Jis čia yra teisus. Tačiau jis yra nevisiškai teisus teigdamas, kad tai yra „ateities atlyginimai“. Nebūtinai.

Įmonės renkasi investuoti ar ne analizuodamos ateities lūkesčius ir potencialų pelną. Investicijoms įmonės naudoja savo finansinius išteklius arba, jei tokių nėra arba jų nepakanka, skolinasi iš bankų. Šiuo metu bankų siūlomos paskolos yra „pigios kaip niekad“ – palūkanų normos pasiekė rekordines žemumas. Vadinasi, reikalui esant investicijoms įmonės gali lengvai pasiskolinti iš bankų. Vis dėlto praktiškai nesiskolina nei verslas, nei privatūs asmenys. Kodėl?

Atsakymas: per mažai optimistiški lūkesčiai dėl ateities vartojimo. Kaip minėjau, įmonės investuoja tik tada, kai tiki, kad jos galės iš tų investicijų užsidirbti. Žmonės daugiau skolinasi tada, kai tiki savo pajamų stabilumu. Šiuo metu ekonominiai lūkesčiai nėra labai optimistiniai, ir tai atsispindi tiek vartotojų, tiek įmonių elgesyje. Būtent lūkesčiai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl verslo vidiniai rezervai yra nenaudojami. Geriausiu atveju padedami į banką.

Turint tai omenyje, galima daryti išvadą, kad pasakymas, jog verslo rezervai ir potencialios investicijos yra „ateities atlyginimai“ dabartiniame Lietuvos kontekste yra ne visai teisingas. Dabartinė ekonominė situacija ir sumenkę lūkesčiai lemia stagnaciją: verslas neinvestuoja nes nėra įsitikinęs, kad tai atsipirks, ir verslo vidiniai rezervai stovi nieko nedarydami, o vartotojai nelinkę didinti vartojimo todėl, kad nėra užtikinti savo pajamų stabilumu.

Čia kai kurie galėtų sakyti, kad verslo vidiniai resursai yra dedami į bankus, kas suteikia jiems galimybę skolinti už žemesnes palūkanų normas ir taip skatinti ekonomiką. Tuomet tektų priminti, kad bankų palūkanos ir taip yra žemiausios nepriklausomos Lietuvos istorijoje, bet vis tiek niekas nesiskolina, tad toks dabartinis status quo tik sunkina greitesnį atsigavimą.

Štai čia ir yra vyriausybės vaidmuo: vyriausybės inicijuotas MMA didinimas paskatins verslą pasidalinti didesne pelno ir vidinių rezervų dalimi didinant pajamas mažiausiai uždirbantiesiems. Jie savo ruožtu yra linkę vartoti daugiau dėl minėto ribinio polinkio vartoti, o padidėjęs vartojimas skatintų teigiamus ekonominius lūkesčius. Teigiami lūkesčiai paskatintų daugiau vartoti ir daugiau uždirbančius žmones. Tai pagyvintų ekonomiką ir verslui atsirastų realus stimulas pradėti daugiau investuoti, nes būtų imama tikėti investicijų atsipirkimu.

Taip galima daryti išvadą, kad šiuo atveju dabartiniame Lietuvos kontekste „ateities atlyginimų“ (bent jau netolimosios ateities) garantas yra ne rezervų ir potencialių investicijų „nepravalgymas“, o kaip tik dalies jų laikinas atsisakymas mažiau uždirbančiųjų naudai. Taupymas neabejotinai yra vertybė, tačiau kitame, ekonominio bumo, kontekste.

Neapmokestinamo pajamų dydžio didinimas neigiamų pasekmių turi

Manau tai supranta ir pats Ž. Šilėnas ir dėl to jis turi alternatyvą MMA. LLRI prezidento minima MMA kėlimo alternatyva yra neapmokestinamo pajamų dydžio (NPD) didinimas. Jis teigia, kad NPD didinimas neturės jokių neigiamų pasekmių. Jis iš dalies teisus: „mokėjimo vokeliuose“ reiškinys būtų sumažėjęs (dėl sumažėjusios paskatos taip elgtis). Neapmokestinamo pajamų dydžio (NPD) didinimas taip pat nebūtų pabranginęs darbuotojo kainos. Tačiau sutikti su tuo, kad neigiamų pasekmių nebūtų visiškai, negaliu.

Neapmokestinamo pajamų dydis (NPD) didinimas sumažintų valstybės pajamas iš gyventojų pajamų mokesčio. Priklausomai nuo ekonominių pažiūrų, vyriausybės pajamų sumažėjimas gali būti laikomas arba nelaikomas neigiama pasekme. Mano nuomone, tai būtų neigiama neapmokestinamo pajamų minimumo didinimo pasekmė todėl, kad tai galimai lemtų didesnį valstybės skolinimosi poreikį.

Dėl sumažėjusių biudžeto pajamų valstybė būtų priversta arba daugiau skolintis, kas lemtų, kad Lietuva 2013-aisiais neatitiktų Mastrichto kriterijų, arba mažinti išlaidas. Toks vyriausybės išlaidų mažinimas sumažintų vidinį vartojimą ir panaikintų teigiamą padidėjusio vidinio vartojimo dėl padidėjusių pajamų mažiausiai uždirbantiesiems efektą per padidintą NPD. Ekonomikos stimuliavimo efektas praktiškai išnyktų.

Vien neapmokestinamo minimumo didinimas taip pat nepaliestų MMA didinimo esmės: didinti mažiausiai uždirbančiųjų pajamas verslo sukauptų vidinių rezervų sąskaita. Kad tai reikia daryti, yra aišku iš nepakankamai teigiamų ateities lūkesčių, skatinančių status quo, aptarimo. Tam, kad siūlomoji alternatyva – NPD didinimas – pasiektų mažiausiai uždirbančiųjų pajamų didinimą verslo vidinių resursų sąskaita, jis turi būti derinamas kartu su pelno mokesčio didinimu stambiajam verslui siekiant nesumažinti vyriausybės gaunamų pajamų ir siekiant išvengti ekonomikos stimuliavimo efekto išnykimo dėl vyriausybės išlaidų mažinimo.

NPD didinimą suderinus su pelno mokesčio stambiajam verslui didinimu, šis būdas potencialiai galėtų būti netgi efektyvesnis nei MMA didinimas siekiant ekonominio stimuliavimo. Taip būtų todėl, kad savo vidiniais rezervais pasidalinti mažiau uždirbančiųjų naudai būtų priverstas tik stambusis verslas, turintis daugiausiai rezervų, o teigiamą vartojimo didėjimo efektą pajaustume mes visi. Kažkodėl LLRI prezidentas prie siūlymo didinti NPD pelno mokesčio stambiajam verslui didinimo nepasiūlė. Tai žinoma...Juk mokesčiai visada yra tik blogai...Kaip liberalioji ekonomikos teorija ir teigia...

Šis bei tas apie šoko ekonomikai amortizaciją

Vis dėlto smulkusis verslas – tai ne vidutinis ir ne stambusis. Jam išties nėra lengva, o Ž. Šilėno paskatinimui amortizuoti didinimo šoką ekonomikai (kuris bus tikrai, tik kur kas mažesnis nei LLRI prezidentas mano) iš esmės galima pritarti. Pirmasis pasiūlymas dėl atsiskaitymo lapelių, popierinių darbo sutarčių ir darbo pažymėjimų atsisakymas ir informacijos kaupimas elektroniniais būdais tikrai yra geras.

Antras pasiūlymas dėl lankstesnės darbo laiko apskaitos su galimybe individualiai tartis grafikų lankstumą taip pat yra neblogas (su sąlyga, kad būtų užtikrinama, jog bendrai išdirbtas valandų skaičius nebūtų didesnis nei 40 per savaitę, arba už papildomas valandas būtų tinkamai kompensuojama, nes Lietuvos darbo santykiuose dažnai būna taip, kad „bendras susitarimas“ paprasčiausiai reiškia darbdavio valios vykdymą...).

Tačiau trečiam LLRI atstovo pasiūlymui pritarti negaliu. Nors smulkiajam verslui padėti tikrai reikia, tačiau ne bet kokia kaina. Jo trečias pasiūlymas dėl profsąjungų konfederacijų monopolijos išnykimo ir galimybės darbdaviui ir darbuotojui tartis tiesiogiai, o ne per tarpininkus, atsiradimo būtų efektyvus tuo atveju, jei darbdavio ir darbuotojų derybinės galios būtų lygios. Taip dažniausiai nėra: darbdavys dažniausiai yra stipresnė derybinė pusė, tad valstybės bei profsąjungų išstūmimas iš derybų neretai paliktų darbuotoją darbdavio valioje.

Žinoma, čia galima paprasčiausiai ciniškai pasakyti, kad „gero darbuotojo darbdavys tikrai neišmes“. Šis pasakymas turi racijos, tačiau reikia nepamiršti, kad „gerų“ – aukštos ir aukščiausios kvalifikacijos – darbuotojų nėra tiek jau ir daug. Ekonomikoje neaukštos kvalifikacijos darbuotojų yra daug daugiau, kurie negali panaudoti „aukštos kvalifikacijos“ ginklo derybų metu.

Kelti kvalifikaciją jiems taip pat nėra lengvas uždavinys: arba trūksta pinigų (juk dirbdamas už minimumą aukštųjų mokslų sau leisti negali), arba trukdo asmeninės savybės (ne visi žmonės juk geba pasiekti aukštumų). Ne visos įmonės suteikia kvalifikacijos kėlimo kursus savo darbuotojams. Esant tokiai situacijai, vienintelis realus būdas mažai kvalifikuotiems darbuotojams kelti kvalifikaciją yra vyriausybės vykdoma aktyvioji darbo rinkos politika, suteikianti galimybę persikvalifikuoti, tačiau ir ta politika, pagal LLRI išpažįstamą ideologiją, pati savaime yra blogis, nes iškreipia visagalę laisvąją rinką...

Kitas dalykas, sunkinantis neaukštą kvalifikaciją turinčius darbuotojus derėtis su darbdaviu kaip lygus su lygiu, yra didelis nedarbas. Dabar Lietuvoje yra apie 200 tūkst. bedarbių, iš kurių didžioji dalis – mažai kvalifikuota ar nekvalifikuota darbo jėga. Ši situacija dar labiau pakeičia galios asimetriją darbdavio naudai. Turint omenyje kvalifikacijos skirtumus bei didelį nedarbą, manyti, kad darbdavys ir darbuotojas gali susitarti dėl darbo sąlygų kaip lygus su lygiu negalima. Čia tampa svarbus vyriausybės bei profesinių sąjungų, kuriuos Ž. Šilėnas taip nori išmesti iš darbo sąlygų derybų tarp darbdavio ir darbuotojo, vaidmuo. Tik gaila, kad Lietuvoje jos nėra stiprios.

Žiūrint dar ciniškiau, galima tiesiog pasakyti, kad tas nekvalifikuotas darbuotojas, esant didelei bedarbystei, nusipelnė būti silpnesne derybų puse ir nusipelnė gauti tai, ką sugebės „išsiderėti“. Tiksliau, jis nusipelnė būti priverstas priimti darbdavio sąlygas. Juk pats kaltas, kad jis nekvalifikuotas, ar ne? O štai atsakymas priklauso nuo elementaraus požiūrio į žmogų. Ar žmogaus moralinė vertė yra paprasčiausiai lygi jo ekonominei vertei, ar žmogus pats savaime yra vertybė? Atsakymas į šį klausimą gali būti viena potencialių takoskyrų tarp dešiniosios ir kairiosios politinių minčių.

Šiek tiek apie Skandinaviją. LLRI prezidentas teigė, kad daugelyje Skandinavijos šalių to paties MMA apskritai nėra. Tuo posakiu jis leidžia suprasti, kad MMA apskritai panaikinimas yra tas kelias, kuris veda klestėjimo link. Nebūtinai. Pagrindinė priežastis kodėl daugelyje Skandinavijos šalių MMA nėra yra ta, kad ten yra stiprios profsąjungos. Dar daugiau: būtent jos nusprendė, kad MMA kaip tam tikro pajamų kelrodžio egzistencija trukdys joms derėtis dėl didesnių atlyginimų. Stiprios profsąjungos Skandinavijoje saugo darbuotoją nuo darbdavio savivalės. Lietuvoje nėra nei stiprių profsąjungų, nei tokios darbo kultūros.

Lietuva dar neišėjo iš taip vadinamo pereinamojo „laukinio kapitalizmo“ periodo, kurio metu į darbuotoją, ypač į neaukštai kvalifikuotą, žiūrima kaip į išlaidas, o atlyginimų mažinimas yra suprantamas kaip „išlaidų optimizavimas“. Jei LLRI apologetas siūlo Lietuvai eiti Skandinavijos keliu, tuomet prie MMA naikinimo jis kažkaip pamiršta siūlyti stiprinti Lietuvos profsąjungas... Veikiau jis leidžia suprasti, kad reikia elgtis priešingai – jas apskritai eliminuoti iš derybų.

Priedas: Atsakas A. Kubiliaus straipsniui.

Seimo opozicijos lyderis teigė, kad sustojo nedarbo lygio mažėjimas. Tiksliau sakant, nedarbo lygis dar pakilo. Neabejotinai, faktai rodo, kad dėl nedarbo lygio jis teisus, tačiau dėl interpretacijos – tik iš dalies. Nors tiesa, kad MMA didinimas buvo nedarbą šiek tiek didinanti jėga, tačiau jis nebuvo pagrindinė to priežastis: padidintas MMA, kaip jau ir minėjau, tik kompensavo infliaciją nuo 2008 m. (tai reiškia, kad realioji MMA vertė praktiškai nepakito). O kur dar per visą laiką nuo 2008 m. pab. vykusi vidinė devalvacija ir jos sukuriama teigiama aplinka verslui darbuotojų sąskaita... A. Kubilius nepaminėjo, kad nedarbo lygis pradėjo kilti dar 2012 m. 4 ketvirtyje kai MMA dar tebuvo 850 Lt.

Pabaigai

Nors kai kurie verslininkai MMA kėlime galbūt ir įžvelgia naktinę mokesčių reformą – kas yra suprantama, nes toji jų dalis (tikrai ne visi; ir sakyčiau net ne dauguma) dėl didesnio pelno darbuotojų atlyginimų nepagailėtų, tad jiems MMA kėlimas tikrai nepatinka - tačiau plačiosios visuomenės akyse jokios antros „naktinės mokesčių reformos“ nebuvo. Visuomenės akyse MMA kėlimas reiškė padidėjusias pajamas ir padidėjusią galimybę sumokėjus komunalinius mokesčius maistui nusipirkti ne vien kruopų ir duonos, bet ir gabalėlį mėsos. Ir tai yra gerai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!