Kuomet kalbama apie Lietuvą kamuojančias problemas, dažniausiai naudojamos standartinės klišės: prasta ekonominė situacija, darbo vietų trūkumas, blogas valdančiųjų darbas, nepasitikėjimas svarbiausiomis šalies institucijomis, mažas pilietiškumo laipsnis ir t.t.
Kartais, tiesa, prabylama apie moralinę, vertybinę, visuomeninę krizę. Tuomet, pasitelkus į pagalbą primityvią demagogiją, akcentuojama lietuvių tinginystė, alkoholizmas, narkomanija, nenoras aukotis dėl tėvynės, patriotizmo stygius ir t.t. Visi šie argumentai pasitelkiami ne tam, kad iš tiesų atspindėtų esamas problemas – jie yra ideologijos, siekiančios paslėpti tikrąsias problemas, kaukė.
Moralistai (konservatyvūs patriotai) akcentuoja neigiamą Vakarų pasaulio įtaką, kuri sunaikino pamatines lietuvių tautos vertybes, kurių niekada nebuvo (nebent vertybė yra sovietinis mentalitetas). Liberalai, savo ruožtu, kalba apie tolerancijos, pilietiškumo ir laisvės stygių. Ir vieni, ir kiti nesiremia jokiais empiriniais duomenimis – tai greičiau primena intelektualinę masturbaciją, kurios tikslas savęs patenkinimas, bet ne problemų demaskavimas ir bandymas jas spręsti.
Galima sutikti, kad esame pasiklydę tarp homo sovieticus praeities ir bandymo kopijuoti Vakarus. Galima sutikti ir su tuo, kad Lietuvoje trūksta pamatinių liberalios visuomenės vertybių. Tačiau norėtųsi kapstytis giliau ir klausti: o kodėl taip yra? Ar kas nors kelia klausimą „Kodėl mes turime tik dvi alternatyvas: patriotinę (realybėje dažniausiai – neonacistinę) ir liberaliąją (realybėje dažniausiai – pigią vakarietiškos liberalios demokratijos kopiją)?
Šios dvi alternatyvos, kurias norėtųsi vadinti aporijomis, atspindi visai ne tam tikrą „netikrumo būseną“, kuri apima visuomenes po stiprių lūžių, bet aiškiai byloja apie trumparegišką požiūrį į pačią nepatenkintos, nelaimingos visuomenės problemą.
Kai moralistai dėl visų Lietuvos visuomenės bėdų ima kaltinti kiekvieną silpną ir palūžusį pilietį, labai norisi jų paklausti: ar galėtumėte įvardyti to priežastis? Ar netyčia nepaaiškėtų, kad ir atlikus sociologinę apklausą, kad visų asmeninių problemų priežastys yra visuomeninės? Greičiausia tai ir paaiškėtų. Ir dar – ar visuomenės palaužtas žmogus gali būti tolerantiškas, pilietiškas ir laisvas?
Esame lyg uždarame rate, nes tarsi ir reikėtų sakyti, jog kiekvienas individas yra visuomenės ląstelė, ir tuo pačiu, labai aiškiai matome, kad visuomenę ir individą skiria neperžengiama praraja: joks atskiras individas nesugeba jos tiesiogiai paveikti, kai tuo tarpu visuomenė kiekvienam individui yra labai paveiki.
Vokiečių žurnalistas ir mokslininkas Stefanas Kleinas, bandydamas atsakyti į klausimą, ko reikia laimingai visuomenei sukurti, naudojo ne savo fantaziją ir intelektualinį gebėjimą žongliruoti tarptautiniais žodžiais, bet mokslininkų surinktą medžiagą. Paaiškėjo, kad pragyvenimo lygis neturi absoliučiai jokios įtakos laimei (išskyrus tuos atvejus, kai pragyvenimo lygis labai žemas). Turtingų Vakarų šalių gyventojai nesijautė laimingesni už skurdesnių šalių piliečius.
„Kad ir kokius tyrimus paimtume – lyginančius įvairias šalis ar pastarųjų dešimtmečių tendencijas, - visi jie prieina prie tos pačios išvados: išsivysčiusiose šalyse piliečių pasitenkinimas jokiu būdu nedidėja kylant pragyvenimo lygiui. Tarp materialinės gerovės ir geros savijautos nėra jokio tarpusavio ryšio“, - S. Klein.
Taigi, ekonominę krizę, kaip nusivylimo savo šalimi faktorių, galime atmesti. Juo labiau galime atmesti visus paistalus apie vertybių krizę. Pritariant Slavojui Žižekui, galime drąsiai teigti: dabarties žmonės ne tik nėra buki cinikai ir hedonistai, bet kaip niekada anksčiau turi tvirtas vertybes, nes pagrindinė žmogiška vertybės – laisvė – vis atkakliau ginama visuose pasaulio kampeliuose ir dar niekuomet nebuvo tokio stipraus pasipriešinimo despotams.
Apskritai, apie vertybių krizę kalba tik beverčiai politikai: tai yra būdas išgąsdinti visuomenę ir pasiskelbti jos gelbėtoju. Tai labai primityvus ir senas kaip pasaulis būdas tapti „svarbiu“, tapti gelbėtoju, Mesiju. Nereikėtų pamiršti, kad Hitleris ir J. Stalinas naudojosi lygiai tokiais pačiais metodais: jie visur matė priešus ir žadėjo „išsaugoti vertybes“. Niekada ir niekam dar nepavyko įrodyti, kad koks nors įsitikinimas suteikė žmogui laimę ar padėjo išspręsti kokią nors problemą. Psichologai net optimizmo nedrįsta įvardyti kaip „padedančios“ žmogui vertybės. Ką jau kalbėti apie įvairiausias religines nuostatas.
Šioje vietoje galima išsakyti labai rimtą priekaištą liberalams: jie neturėtų propaguoti jokios kitos vertybės, išskyrus laisvą žmogaus pasirinkimą. Ko pastarieji, žinoma, nedaro. Tolerancija jau virto grėsminga ideologija, kuri verčia ne priimti Kitą ir jo kitoniškumą, bet nori „perdaryti“ Kitą. S. Žižekas čia pateikia kavos be kofeino pavyzdį. Mes galime pasimėgauti mūsų kultūrai artimesniais pavyzdžiais: lenkais, be lenkiškų raidžių arba visomis kitomis marginalų grupėmis, kurios priimamos tik tada, jeigu neturi nieko „kitoniško“. Pabandykite nepalaikyti kurio nors liberalo – tapsite jo priešu.
Iš tiesų liberalai nepropaguoja Kito kitoniškumo ir galimybės rinktis. Rinktis leidžiama tik iš liberalams priimtinų „vertybių“ sąrašo. Ir tai visiškai niekuo nesiskiria nuo moralistų primetamų sąrašų: abiem atvejais tai yra prievarta brukama ideologija. Imperatyvas „Būk tolerantiškas“ yra toks pats prievartinis, kaip imperatyvas „Būk patriotiškas“.
Kuo tai baigiasi, puikiai žinome: susiskaldymu. Dažnai sąmokslo teorijų mėgėjų propaguojama mintis, kad mus kiršina slaptosios užsienio šalių tarnybos yra patologiška, kaip bet koks įsivaizduojamas Blogis, bet ji atspindi ne perdėtą baimę, o nesugebėjimą suprasti, kas iš tiesų mus kiršina ir kur ieškoti mūsų visuomenę skaldančių veiksnių priežasčių.
S. Kleinas, remdamasis visame pasaulyje atliktais visuomenės laimės ir ilgo gyvenimo tyrimais, prieina radikalią išvadą: „Abu dalykai – pasitenkinimas gyvenimu ir jo trukmė – priklauso nuo socialinio teisingumo“.
K. Marxas greičiausiai to nežinojo, bet jo politinė ekonomija pagrįsta būtent šiuo principu: socialiniu ir ekonominiu teisingumu.
Mokslininkai pastebėjo, kad šalyse, kuriose turtinė diferenciacija mažiausia, žmonės jaučiasi laimingesni ir gyvena ilgiau nei šalyse, kur plyti milžiniška praraja tarp turto ir skurdo.
Tai puikiai paaiškina ir lietuvių nusivylimą. Turtuoliai kelia pasipiktinimą ne dėl to, kad yra turtingi, o dėl to, kad jiems galioja kiti standartai visose gyvenimo srityse. Lietuvos politikai, atkūrę valstybę, padarė milžinišką klaidą, leidę užaugti nebaudžiamai oligarchų kartai.
Kita vertus, didžioji dalis tų politikų ir patys tapo oligarchais, kuriems dabar statomi paminklai, kaip tautos didvyriams. Scenarijus toks pats, kaip Rusijoje: valstybinės įmonės už grašius atiteko „saviems“ ir buvo paverstos galingomis verslo imperijomis, valdančiomis ne tik privatų verslą, bet ir politiką.
To neįmanoma niekaip nuslėpti. Juo labiau, kad vis dar labai sparčiai žengiama tuo pačiu keliu: šiandienos politikoje tiek daug oligarchų, kad sąvoką „demokratija“ būtų tikslinga keisti „oligarchijos“ terminu. Užtenka pažvelgti į partijų rėmėjų sąrašus, arba į A. Zuoko „valdymą“.
Juokingai graudu stebėti, kaip konservatoriai tempia minimalaus mėnesio atlyginimo kėlimą, laukdami artėjančių Seimo rinkimų. Prieš rinkimus tikrai pakels. Tik nežinia, ar rinkėjai bus tokie kvaili, jog nesuprastų, kad juos bando nupirkti?
Konservatorius Stasys Šedbaras kalba apie būtiną atlyginimų kėlimą prokurorams – ar tai ne absurdas? Norint kalbėti apie socialinį teisingumą, visų pirma reikėtų pusę prokurorų pasiųsti už grotų, kitai pusei sumažinti atlyginimus.
Socialinis neteisingumas, net be šių pavyzdžių, Lietuvoje toks ryškus, kad mūsų neturėtų stebinti nei emigracija, nei nusivylimas šia šalimi. Tiesa, lietuviai klaidingai jį kildina iš blogo politikų arba teisėjų darbo. Mielieji, niekas nedirba blogai – nei vieni, nei kiti, tik jie dirba ne jums, štai tokia mažytė problema, jie dirba tiems, kas daugiau moka. Dalis kaltės dėl to tenka ir patiems rinkėjams: balsuojant už milijonierius, nereikia tikėtis, kad jie supras už kelis šimtus gyvenantį žmogų.
Kita nelaimingos visuomenės problema, kurią aptiko S. Kleinas, yra bendruomeniškumo trūkumas. Tos visuomenės, kuriose yra stiprios bendruomenės, yra laimingesnės ir gyvena ilgiau. Mokslininkas pateikia puikų pavyzdį – mažą Roseto miestelį JAV, kuriame gyveno imigrantai iš Italijos. Jame gyvenimo trukmė ir laimės lygis buvo nepaprastai dideli, nors jo gyventojai daug rūkė, daug gėrė ir valgė nesveiką maistą. Bet jie puoselėjo stiprius bendruomeninius ryšius ir džiaugėsi gyvenimu. Nereikėjo jokių draudimų ir prievarta brukamų vertybių. Didžiausia vertybė čia buvo ŽMOGUS. Vėliau, kai miestelyje ėmė rastis turtuolių, viskas subyrėjo.
Lietuvoje sunku kalbėti apie bendruomeniškumą. Sovietų Sąjungoje nebuvo įmanoma bendrauti laisvai, dabar bendrauti trukdo tiek turtinė nelygybė, tiek pačių bendravimo įgūdžių trūkumas. Ir dar labiau už visa tai – nesugebėjimas išsivaduoti iš pseudomoralinių stereotipų, kas yra gerai ir kas yra blogai. Žmonės labai aiškiai susluoksniuoti į „gerus“ ir „blogus“. O drąsos išsivaduoti iš tokių marazmų dažniausiai neužtenka.
Bet keisčiausia (o gal – svarbiausia) S. Kleino atskleista laimingos visuomenės priežastis daugeliui gali pasirodyti neįtikima. Laimingiausios Europos šalies - Šveicarijos – gyventojai tokie yra ne todėl, kad gerai gyvena, kad ten graži gamta ir geras oras. Priežastis – iš tiesų netikėta ir verčianti labai stipriai susimąstyti apie į oligarchijos liūną klimpstančios Lietuvos ateitį.
„Laimingiausi europiečiai gyvena Šveicarijoje. Tik nuostabus kraštovaizdis ar kalba (čia šnekama vokiškai, prancūziškai ir itališkai) negali lemti, kad šios šalies gyventojai labiau patenkinti nei jų kaimynai vokiečiai, prancūzai ar italai. Taip pat nemanoma, kad svarbiausia priežastis – turtai ar švaros pomėgis.
Tarp Bodeno ir Ženevos ežerų įsikūrusiems žmonėms puikiai jaustis labiausiai padeda savitas jų tarpusavio santykių reguliavimo būdas. Tai nustatė Ciuricho ekonomistai A. Štuceris ir B. Frėjus. Šveicarijoje egzistuoja daugybė politinių sistemų, nes svarbiausi nutarimai priimami ne sostinėje Berne, bet dvidešimt šešiuose kantonuose. Kantonai remiasi vadinamąja tiesiogine demokratija – referendumais ir balsavimu piliečiai gali keisti konstituciją, leisti ar atšaukti įstatymus, taip pat kontroliuoti šalies biudžetą (...). Taigi laiminga šalis yra ta, kurioje politika – ne tik reginys žiūrovams.“
Lietuvoje tiesioginės demokratijos idėja buvo ne kartą siūlyta tiek politikų, tiek paprastų piliečių. Kaip manote, ar tai sulaukė dėmesio? Žinoma, kad ne. Ji buvo nutildyta ir dabar tildoma, vos tik kas nors pavartoja šį terminą.
Neabejotina, kad nelaimingos visuomenės priežasčių galima surasti ir daugiau, bet pradžiai užtenka pačių pagrindinių, kurios iš principo tėra vieno vienintelio proceso pasekmė: tai procesas, kuomet vieni kaupia milijardus, murkdydami kitus skurde. Tai procesas, kuomet grupelė žmonių imasi valdyti visą visuomenę ir nenori tai visuomenei suteikti nei balso, nei galios ką nors pakeisti.
Reikėtų pasakyti, kad ne alkoholis, narkotikai, nikotinas ar tinginystė žlugdo Lietuvą. Ją žlugdo ir žudo žmonės, kuriems čia labai pelninga (ir turbūt – gera) gyventi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!