Prisipažinsiu, kad planavau kreiptis į Žurnalistų etikos komisiją cenzūruoti „Anties“ plakatą, kviečiantį į koncertą Trakų pilyje. Dar vaiką mane išgąsdino jų daina „Draugui Tatatavičiui“, be to, plakate vaizduojama pilis simbolizuoja feodalinę santvarką, o tai šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje bręstančiam jaunuoliui gali sukurti ydingą ekonominės tikrovės vaizdą.
Sakysite – šyvos kumelės sapnas? „Iron Maiden“ plakato atžvilgiu to pakako. Mintyse fantazuodamas apie savo pergalę ir už ausų patampytą socialinę neteisybę sužinojau, kad grupė traukiasi. Pasikrapščiau galvą ir savęs retoriškai paklausiau – ar kažkas atsitiko?
Pareiškimas apie pasitraukimą iš pirmo bei paskutinio žvilgsnio nepateikia jokio pagrindo ar priežasčių analizės. Minima, kad grupė įgyvendino visus savo tikslus. Gal grupė slapta dirbo valstybės tarnyboje ir kasmet vykdė kažkokių tikslų programą? Pavyzdžiui, didinti koncertų kokybės Lietuvos Respublikos koncertų salėse efektyvumą bei būti patariamuoju organu prie Kultūros ministerijos? Po paskutinio atsikūrimo Algirdas Kaušpėdas labai aiškiai pasakė, kad „Antis“ kasmet surengs kelis koncertus, kurie bus kaip šventinis tortas. Vadinasi, jokio persidirbimo ir įsipareigojimų – gros tiek, kiek galės, o kai susikaups pakankamai naujų dainų – įrašys vieną kitą albumą, gal net padarys kokį miuziklą ar įdomesnį muzikinį šou. Po galais, visi grupės nariai seniai susikūrę pagrindą po kojom, vardas – puikiai žinomas ir jau minimas istorijos vadovėliuose, tad imk ir muzikuok iki gyvenimo galo.
Bet ne, jiems mat reikia iškrėsti kokį nors pokštą (nuo Trakų pilies bokštų?) ir priminti apie save a la Scorpions stiliumi! Tačiau bet kokioms spekuliacijoms prevenciškai iš karto užkertamas kelias. Suprask, kad tai nėra rinkodaros triukas, siekiant katalizuoti gal kiek vangokus bilietų pardavimus. Juk „Anties“ vyrai rimti – rimtai atrodo... Bet kodėl man norėtųsi Balačkos Jono paprašyti dar sykį pasitarti su savo sąžine? Senoviniu telefonu surinkus ant gelstelėjusio bloknoto pieštuku keverzotą numerį „3-10-52“ įsijungtu auto atsakiklis, tarybinės sekretorės balsu pranešantis:
„Jūs paskambinote į grupės „Antis“ pareiškimų apie karjeros pabaigą chronologijos liniją. Nieko nespauskite, mes tuoj Jums viską priminsime. „Antis“, susibūrusi 1984 m. lapkritį pirmąkart išsiskirstė šlovingaisiais 1990 m., kada Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę ir grupės idėjinė misija atrodė baigta; 1996 m. grįžo, pasirodė „Roko maršo '96“ koncertuose ir išleido VHS kasetę skambiu pavadinimu „Paskutinis legendinės grupės koncertas“; 2003 m. surengė turą, reklamuojantį grupės „ANTologiją“, kurio metu vėl vyko finalinis atsisveikinimo koncertas; 2005 m. susibėgo, kad pristatytų atsisveikinimo koncerto DVD „Antis gyva“; 2007 m. grįžo su naujų dainų programa ir sėkmingai kvėpavo iki 2016 m., kada.. kche kchem.. sugalvojo mesti pirštinę Egidijui Dragūnui, penktą kartą paskelbdama apie savo išsiskirstymą“.
Kodėl man visa ši situacija kvepia alyvomis, kurių vanduo vazoje nekeistas kelerius metus? Žinoma, neatmestina tikimybė, kad grupė išsigando, kad jos dangus seniai nebe mėlynas ir nusprendė su Laima (ar be jos) nešti mėsas į kaimą užtarnauto pensijinio poilsio. Bet kodėl taip staigiai ir nelauktai? Juk visos koncerto reklamos metu apie tai nebuvo nė žodelio. Pasitraukimas, atrodo, buvo sugalvotas likus kelioms savaitėms iki renginio. Čia vėl pasikartosiu – nenurodant jokios aiškios priežasties.
Net jei mano spėlionės iš piršto laužtos ir „Antis“ tikrai (tikrai) baigia savo karjerą, šis dirbtinai sukeltas triukšmas manęs nemotyvuoja eiti į „paskutinį“ koncertą. Tam yra kelios logistinės ir moralinės priežastys.
Visų pirma – laikas ir vieta. Atsisveikinimo koncertas rengiamas vasarą, valstybinės šventės metu, kuri yra nedarbo diena. Natūralu, kad daugelis šiomis dienomis gali būti susiplanavę atostogas ir dėl „Anties“ savo planų nekeis. Be to, koncerto informaciniame pranešime teigiama, kad vieta talpina tik iki 3000 žmonių. Jūs juokaujate? Vien grupės feisbuko paskyroje yra daugiau nei 10 tūkst. gerbėjų, o atsižvelgus į tai, kad ne visi „Anties“ klausytojai aktyviai naudojasi socialiniais tinklais, potenciali tokio koncerto demografija gali siekti tris, keturis kartus didesnį skaičių. Elgiantis profesionaliai turėtų būti organizuojamas bent minimalus koncertinis turas keliuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, neaplenkiant užsienio valstybių, turinčių dideles lietuvių išeivių bendruomenes. Apie tokius koncertus turėtų būti pranešama bent prieš pusę metų, kad visi norintys spėtų susiplanuoti savo laiką. Kas tie 3000? Saujelė išrinktųjų, kurie nusipirkę bilietą į koncertą, galės girtis, kad buvo „n-tame“ „Anties“ atsisveikinimo koncerte.
Antra – naujausias grupės opusas „Baisiai džiugu“ pradžiugino savo muzikiniais sprendimais. Tai nebuvo šedevras, besitaikantis į šiuolaikinės muzikos trendus, bet senukai įrodė, kad dar turi parako ir gali sukurti padorų produktą su akiai maloniu šou. Man du prieš tai buvę albumai skambėjo kaip dešimt kartų perdirbtos ir vienuoliktam perdirbimui paruoštos plastmasės indų komplektas. Dėl nesuprantamų priežasčių dainų aranžuotėse „Ančiai“ būdingą sodrų pučiamųjų flangą pakeitė standartinių sintezatoriaus garsų bankai. Tačiau albume „Baisiai džiugiu“ grupė užgrojo sunkiau, griežčiau ir industriškiau, kas maloniai nustebino – „Antis“ pagaliau turi kažką šviežio! Be to, paskutinis grupės trendas – perdainuoti senus šlagerius su jaunais atlikėjais irgi veikė.
„Nauji metai“ (feat. Jazzu) karaliavo radijo stočių topuose, tad kodėl nepaeksperimentuoti dar labiau? Pavyzdžiui „Kažkas atsitiko (feat. Mad Money)“ – stulpeliuose reperis dievagojasi apie nelaimingą meilę, o priedainyje Kaušpėdas autotiunintu vokalu traukia „ne tau Mad Money mėlynas dangus...“. Po metų projektas laimi statulėlę Lietuvos hip-hopo muzikos apdovanojimuose ir visi lieka patenkinti. Klausytojo atžvilgiu, kai visi muzikiniai pasažai dar neištyrinėti, nesąžininga viską mesti. Jei vienas ar kitas muzikantas nebenori groti – po sparnu priglausk šviežio kraujo ir leisk magijai tęstis toliau.
Trečia – laikmečiu, kai jaunoji karta iš naujo permąsto mūsų netolimą praeitį (sovietmečio, atgimimo ir pirmųjų laisvės dešimtmečių sandūrą), grupė gali būti gyvas pavyzdys, suprantama kalba pristatantis anų laikų nuotaikas. Tada jie buvo vieni iš atgimimo vėliavnešių, savotiški superherojai, apsiginklavę taikliais ir ironiškais tekstais, nepabūgę vis dar krutančiai sovietinei santvarkai parodyti akademišką vidurinį pirštą, kuriuo didžiuotis galėtų ir pats Frank Zappa. Ar švietėjiška veikla nėra pakankamai svarus tikslas, kurio galima siekti?
Ketvirta – daina „Zombiai“, kaip ir Samo anekdotas apie kiaulę, yra nepakankamai nuvalkiota. Muzikinis turas „Zombiai atrieda atidunda“ buvo puikus bandymas, bet praėjus kuriam laikui publika užsimiršo ir gali panorėti dar. Išeitis paprasta – sukurti pirmą lietuvišką siaubo filmą apie zombius! Niekam daugiau neturėtų kilti klausimų, kokios dainos nauja versija turėtų skambėti garso takelyje. Galbūt ši daina ir galėtų būti laikoma priežastimi dėl ko pasaulyje prasidėjo zombių epidemija (būkime kūrybiški). Be to, grupės nariai epizoduose galėtų vaidinti zombius ir būtų kaip nors efektyviai sudorojami.
Galiausiai, žinant, kad grupė ne kartą skirstėsi ir apimta nostalgijos – atsikūrė; atsižvelgiant, kad veiklą nusprendė nutraukti „iš oro”; egzistuoja didelė tikimybė, kad praėjus keletui metų sugalvos dar truputį pabrazdinti gitaromis. Jei nėra dėl ko išsiskirti, tai nėra priežasčių trukdančių vėl susiburti. Ar ne?
Todėl atsisakau eiti į „paskutinį“ „Anties“ koncertą, net jeigu jis iš tiesų būtų paskutinis. Jei jau vyrai tikrai (tikrai tikrai) nusprendė viską baigti, turiu pasiūlymą – kasmet, per grupės gimtadienį, rengti teatralizuotą atsisveikinimo koncertą. O atsisveikinti jie tikrai moka. Tai būtų užsitęsęs pokštas, įprasminantis „Anties“ identitetą – grupė, atsiradusi, kaip naujametis pokštas, kasmet naujų metų išvakarėse prisikelia iš pelenų tam, kad sulaukus sekančių metų vėl atsisveikintų. Simboliška. Gražu. O kaipgi! Galiausiai, kažkuris iš šių koncertų iš tiesų būtų paskutinis, tačiau niekas iš anksto apie tai nežinotų. „Antis“ pasakytų „myliu“ ir baigtų savo skrydį, išeidama pas kitą..
Matas Mulevičius – melomanas, muzikos įrašų kolekcionierius, dainų tekstų autorius ir atlikėjas besidomintis lietuviškos populiariosios ir pogrindinės muzikos istorija, aktualijomis bei prasimanymais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!