aA
Straipsnį inspiravo vieno žymiausių dabartinių Lenkijos filosofo, buvusio Europos parlamento nario Ryszard Legutko liberalizmo įvertinimas straipsnyje „Kas blogai su liberalizmu?“. Jame filosofas atkreipė dėmesį į tai, koks liberalizmas yra nevienareikšmiškas ir yra apimantis „spektrą nuo radikalaus laisvos rinkos kapitalizmo iki tam tikrų gerovės valstybės modelių, nuo Ludwigo von Miseso iki Johno Rawleso, nuo „Reiganomikos“ iki Europos Sąjungos“.
Laisvės statula
© Reuters/Scanpix

Yra bandoma ieškoti bendrų visas liberalizmo takoskyras vienijančių taškų, taip diskusijos vardan siekiant bendrųjų liberalizmo savybių apsibrėžimo ir savo paties nuomonės ir interpretacijos apie tai, kas liberalas vis tik yra, pateikimo. Po to autorius pateikia 5 argumentus, kurie turėtų parodyti pagrindines liberalizmo problemas, silpnąsias vietas ir, netgi, nenuoseklumą.

Kiek visa tai pagrįsta? Kiek svarūs R. Legutko aprašomi argumentai? Kiek liberalams reikia atkreipti dėmesį į autoriaus žodžius? Ir apskritai, kas tas mistiškais „liberalas“ yra? Šiame straipsnyje bus analizuojami ir įvertinami minėto lenkų buvusio europarlamentaro žodžiai, interpretacijos ir padarytos išvados bandant rasti atsakymus į iškeltus klausimus.

R. Legutko „liberalo“ interpretacija yra netiksli

Autorius, pripažinęs liberalizmo įvairialypiškumą, pateikia savo liberalizmo apibrėžimo formulę. R. Legutko liberalizmo apibrėžimo formulės esmė glūdi šiuose sakiniuose: „Liberalas yra tas, kuris laikosi gana seklaus požiūrio į žmogų, visuomenę, moralę, religiją, istoriją ir filosofiją. Jis taip daro manydamas, kad tai yra saugiausia prieiga žmonių bendradarbiavimui organizuoti.“

Kito sakinio dalis – „Liberalai gali turėti išsiskiriančių pozicijų dėl ekonominių laisvių, valdžios vaidmens“ – leidžia suprasti, kad tuo pagrindiniu įvairaus plauko liberalus jungiančiu pagrindu autorius laiko ne ekonominio liberalizmo dogmas, bet kultūrinį iš esmės politinį liberalizmą, kuriuos būtent ir kritikuoja. Kitaip tariant, filosofui panaudojus terminą „liberalas“, turimas omenyje kultūrinis ir politinis liberalas, o ne ekonominis liberalas, kuris posovietinėje erdvėje asocijuojasi su žodžius „liberalas“.

Įdomi R. Legutko visus kultūrinius liberalus jungiančios jungties interpretacija. Anot jo, „[...] juos  [liberalus – aut. past.] jungia įsitikinimas, kad seklios antropologinės, moralinės ir metafizinės prielaidos yra būtina sąlyga laisvei ir taikai.“ Dar daugiau: „Kiekvienas, kuris nusprendžia šias prielaidas pagilinti, yra laikomas konflikto kėlėju, grėsme taikiai bendradarbiauti. Manoma, kad taip yra atveriamos durys neteisingai diskriminacijai.“ Drįstu teigti, kad toks kultūrinių liberalų vienijančios jungties įvertinimas yra pernelyg paviršutiniškas.

Asmeniškai, man dar neteko sutikti tokio kultūrinio liberalo, kuris išreikštų tokias mintis; neteko sutikti tokio kultūrinio liberalo, kuris kiekvieną, bandantį rasti atsakymus į žmogaus prigimties klausimus, bendruomenės bei individo santykio prielaidas, laikytų grėsme bendradarbiavimui ar pliuralizmui.

Ką kultūriniai liberalai, kita vertus, tikrai laiko grėsme, tai tokią situaciją, kuomet manomai rastus atsakymus autoriaus minėtomis antropologine, moraline ir metafizikine temomis bandoma pateikti kaip „vienintelius teisingus“, kurių laikytis tampa privalu. Kultūriniai liberalai laiko grėsme tai, kad tie gauti atsakymai dažnai būna pateikiami kaip objektyvi tiesa, pati tikriausia realybė, privalomoji pasaulėžiūra, kurios laikymuisi užtikrinti yra naudojamas valstybės aparatas ir įstatymai, vietos elgesiui pagal alternatyvias pasaulėžiūras nei gautoji „vienintelė teisinga“ įstatymų ribose nepaliekantys.

Kitaip tariant, neabejoju, kad kultūrinis liberalas grėsme neidentifikuotų žmogus pasakymo, kad „himno giedojimas yra pilietinė pareiga“, tačiau himno giedojimo atsisakymo kriminalizavimas jau būtų suprastas, kaip grėsmė pliuralizmui ir asmeninio pasirinkimo laisvei. Jei žmogus nemato prasmės garbinti dirbtinų simbolių, nes galvoja, kad toks elgesys potencialiai riboja kritinio mąstymo ir kritinio įvertinimo procesus, ar jis už tai turėtų būti baudžiamas?

Taip pat neabejoju, kad kultūrinis liberalas grėsme neidentifikuotų kitų žmonių pasirinkimo gyventi pagal tradicinės šeimos sampratą, pagal kurią vyras dirba po 10 valandų per dieną, o žmona prižiūri namų židinį. Jei, žinoma, tai tenkina abi puses. Tačiau jei tokia tradicinės šeimos samprata ima reikšti, kad vyras tiesiog PRIVALO dirbti kaip arklys, nes kitaip jis „ne vyras“, „moters vieta – virtuvėje“, o apie alternatyvios orientacijos žmonių teises nėra reikalo net ir kalbėti, tai tuomet žinoma, kad kultūriniai liberalai tai matys kaip grėsmę ir pliuralizmui, ir pasirinkimo laisvei. Kultūriniai liberalai kels tokius klausimus, kaip: „ar tradicinės šeimos samprata priimtina kiek įmanoma platesnei visuomenės daliai?“, „kiek tradicinės šeimos samprata atitinka šiuolaikinę realybę?“ bei „ar individas turi teisę siekti laimės, jei jo laimės samprata kertasi su, pavyzdžiui, tradicinės šeimos samprata?“.

Kultūrinių liberalų klausimų, kokie yra pastarųjų kelių pastraipų pabaigose, kėlimas žmogaus laimės bei teisingumo temomis rodo, kad liberalų, kaip autorius įvardija, „pamatinės prielaidos“ ne kiek yra seklios, o tiesiog kultūriniai liberalai nepateikinėja vienų teisingų atsakymų, prie kurių žmogus tiesiog PRIVALO derinti savo gyvenimus, nuomones, asmeninius pasirinkimus. Kitaip tariant, kultūriniai liberalai suteikia galimybę žmonėms gyvenimo principus ir normas susikurti patiems su sąlyga, kad tų žmonių sprendimai neatims galimybės kitiems to daryti taip pat.

Pirmasis R. Legutko argumentas prieš liberalizmą kaip tik ir buvo apie kultūrinių liberalų „pamatinių prielaidų“ seklumą, kuris, taip išeina, jau gaunasi išanalizuotu. Įdomu pastebėti, kad autorius tokį liberalizmo „karkaso“, „kuriame žmonės galėtų dalyvauti kaip veikiančios, mąstančios ir kuriančios būtybės“, sukūrimo siekį, kurį deklaruoja kultūriniai liberalai, supranta, tačiau filosofas tam, kaip jis pats sako, daug reikšmės neteikia. Ar pagrįstai?

„Substancija“ ar „procedūra“?

Autorius teisingai interpretuoja liberalizmo siekį „sukurti sistemą, kurioje žmonės galėtų priimti savo sprendimus“, tačiau jį kritikuoja teigdamas, kad tokios sistemos siekdami liberalai uzurpuoja visuomenės struktūros architektų vaidmenį.

Liberalus kritikuodamas už tai jis tarsi kelia klausimą – kokią liberalai turi teisę kurti sistemą, leidžiančią individams sprendimus moraliniais, metafiziniais, žmogaus prigimties interpretacijų ir panašiais klausimais priimti decentralizuotai, t. y., asmeniškai ir individualiai, vietoje tokios sistemos, kurioje viskas daugmaž, bent jau kasdienybėje, buvo aišku? Jį galima perfrazuoti ir kiek kitaip: kokią turi liberalai teisę leisti žmonėms patiems spręsti kaip gyventi?

Tai, žinoma, ideologinė kritika ir nepritarimas. Čia galima užduoti klausimą ir konservatoriams: jeigu Jūs esate įsitikinę savo pasaulėžiūros teisingumu, tai tuomet kodėl siekiate įstatymais panaikinti pasirinkimo gyventi ne pagal Jūsų pasaulėžiūrą galimybę? Nejaugi netikite, kad, jei vis tik esate teisūs, žmonės patys apsispręs gyventi pagal tai, kaip sakote Jūs? O gal tai, kad matote poreikį Jūsų pasaulėžiūrą ginti įstatymais ar ribojančiomis moralinėmis normomis galbūt parodo, kad būtent Jūsų pasaulėžiūra yra nenatūrali dėl to paties restriktyvumo?

Žinoma, čia konservatoriai galėtų teigti, kad, jeigu žmonės vistiek nuspręstų gyventi pagal konservatyvias gyvenimo normas, tai kodėl nuo pradžių nepradėjus taip gyventi ir išvengti tų potencialiai skausmingų gyvenimo prasmės paieškų? Bet, vėlgi, kultūriniai liberalai gali atsikirsti klausdami, ar pats Paieškos (iš didžiosios P) procesas nėra žmogui natūrali būsena, kuriai taip pat reikia suteikti vietos? Čia klausimai šiaip. Pamąstymui.

R. Legutko liberaliają sistemą kritikuoja ne vien dėl nepritarimo pačios aprašytosios sistemos idėjai, bet ir dėl to, kad kultūriniai liberalai, filosofo manymu, kurdami pačią sistema apsimeta objektyviais, t. y. liberalai teigia, kad jiems labiausiai rūpi „procedūriniai“, o ne „substanciniai“ sprendimų klausimai, tačiau, autoriaus teigimu, realiai yra nieko panašaus.

Tai jis argumentuoja tuo, kad pastaraisiais dešimtmečiais vykę radikalūs visuomenės ir socialinių institutų pokyčiai – kalbama apie bažnyčią, šeimą, universitetą – negali būti klasifikuojami kaip tik „procedūriniai“ arba tik „substanciniai“. Jis teigia, kad šiais atvejais nėra nei menkiausio skirtumo tarp „procedūrinio“ ir „substancinio“ pokyčių, dėl ko liberalų objektyvumas abejotinas.

Čia jis klysta. Jis maišo teorinių potencialių pasirinkimų plėtrą (kas būtų „procedūrinių pokyčių“ atitikmuo) su individų realiais padarytais pasirinkimais (kas atitiktų „substancinius pokyčius“). Liberalėjanti kultūra (turima omenyje ne vien įstatyminę bazę, tačiau ir visuomenės požiūrį bei socialines normas) tik suteikė individams platesnį priimtinų pasirinkimų asortimentą. Galutinį sprendimą priėmė ir tebepriima patys žmonės. Tai ypač, kaip lakmusas, atsispindi tradicinės šeimos sampratoje ir tos sampratos kitime, į kurį verta atkreipti dėmesį ir išanalizuoti iš arčiau.

Pastaraisiais dešimtmečiais šeimos yra kuriamos vėliau – vėliau tuokiamasi, vėliau gimdomi vaikai, jų gimdoma mažiau, taip pat gerokai dažniau skiriamasi. Tuokimosi ir šeimos gausėjimo planavimo atidėjimas yra labai lengvai paaiškinamas švietimo plėtra, kuomet išsilavinimo siekiama gerokai ilgiau nei, tarkim, prieš 50 metų. Taip pat padidėjo poreikis šioje, nestabilioje, ekonomikoje saugumo vardan pirmiau pasistatyti pagrindą po kojomis, rasti geresnius darbus, kurti karjerą, įsigyti būstą.

Tiek „pagrindas po kojomis“, tiek „saugi karjera“, tiek būsto įsigijimo problematika anksčiau buvo mažiau aktualūs, nes tuo metu daug daugiau žmonių gyveno kaime. Darbo buvo. Kur gyventi – taip pat. Dėl gyvenimo mieste, dėl išsilavinimo ir karjeros poreikio didėjimo, natūraliai, šeimos turi mažiau vaikų. Tiesiog tam nėra nei laiko, nei poreikio (nemažai daliai šeimų žemės ūkio darbų juk nebėra). O, galbūt, kartais ir noro.

Skyrybų poreikio didėjimas signalizuoja, kad ir taip vadinamosiose „tradicinėse šeimose“ problemų tikrai būta ir senais gerais „tradiciniais laikais“, tačiau tokių instrumentų, kaip skyrybos, buvo dažniausiai nesiimama tiek dėl visuomenės požiūrio („ką žmonės pagalvos?“), tiek dėl potencialių ekonominių sunkumų. Tad ir pačių skyrybų kaip reiškinio dažnėjimas yra greičiau ne problemų šeimose augimo dėl kultūrinio liberalizmo rezultatas, o paprasčiausiai adekvatesnės reakcijos į tas problemas išdava.

Kitaip tariant, „substancinius“ elgesio pokyčius greičiau inspiravo ne kiek „procedūrinis“ pasirikimo galimybių augimas – jis tiesiog įgalino tuos elgesio pokyčius – bet greičiau socialinės realybės pokyčiai, inspiruoti ir technologinės pažangos, ir ekonomikos struktūros kismo, ir didėjančio „gyvenimo greičio“. Dėl to „substancinių“ ir „procedūrinių“ sprendimų klausimų suplakti į vieną vietą ir tai pateikti, kaip argumentą prieš liberaliojo karkaso objektyvumą, kaip tai padarė R. Legutko, nebuvo galima.

Individo ir bendruomenės santykis: kas pirmiau?

Filosofas atkreipia dėmesį į, bei kritikuoja, ir kultūrinių liberalų prielaidą, kad visuomenės „pamatiniai veikėjai yra individai“. Politikas sako, kad tokios prielaidos priėmimas reiškia, kad „bendruomenės, ypač neliberalios, praranda visas privilegijas, kurios gali kilti iš patirties, papročių, tradicijos ar žmogaus prigimties“. Tokia kritika individų išaukštinimui suponuoja, kad individai egzistuoja dėl bendruomenės, o bendruomenė egzistuoja tik pati dėl savęs.

Dėl pirmosios paskutinio sakinio dalies, manau, prieštarauti nelabai ir yra dėl ko. Tik reiktų pridėti, kad individai egzistuoja ne vien dėl bendruomenės, bet ir dėl savo pačių laimės (kas, beje, netolygu savo pačių interesams, nors tai dažnai ne visai teisingai sutapatinama). Yra tikrai daug atvejų, kuomet individo savo interesų paaukojimas bendrojo gėrio naudai yra vertinamas teigiamai ir tų pačių liberalų. Tai galėtų būti ir rūpestis silpniausiais visuomenės nariais, ir dalyvavimas nevyriausybinėse organizacijose, ir dar daug kas, kur kažko individualiai (pinigų, laiko, pnš.) yra atsisakoma vardan kitų (senukų, vaikų, aplinkos, t. t.). Tad individai bendruomenės atžvilgiu ne visada eina ar turi eiti pirmiausia.

Pavyzdžiui, individas yra priverstas mokėti mokesčius, už kuriuos egzistuoja socialinės apsaugos sistema, kuria jis galėtų pasinaudoti esant nelaimėje. Taip jis, atsisakydamas savęs pastatymo pirmoje vietoje, investuoja į bendruomenės/visuomenės (o, kartu, ir savo paties) saugumą. Tai yra tikrai geras teigiamo bendrojo gėrio (kas lyg ir turėtų būti bendruomenės sinonimas) siekimo pavyzdys. Žinoma, čia gali kilti efektyvumo ar tokios sistemos tvarumo klausimai, tačiau tai jau kita tema. Vis dėlto, toli gražu ne visos bendruomenės gali būti įvertintomis taip teigiamai, iš ko ir kyla pagrindinė individo ir bendruomenės santykio problema.

Ją kelia antra sakinio dalis. Dalis apie tai, kad bendruomenė egzistuoja pati sau. Tai yra labai bloga bendruomenės interpretacija – juk bendruomenės skirtos tam, kad atliktų joms priskirtas funkcijas, kurios yra reikalingos to pačių individų egzistencijai ir gerovei. Būtent tų funkcijų įgyvendinimas ir yra pagrindinis bendruomenių legitimumo, arba, kaip filosofas išsireiškė, „privilegijų“, šaltinis (tiesa, radikalesni liberalai – a. k. a., libertarai – pridėtų, kad dar reikia ir individo savanoriškumo principo, tačiau nuosaikesni kultūriniai liberalai pripažįsta, kad, nors savanoriškumas pageidautinas, tačiau jo reikalauti visais atvejais ne visada yra praktiška.) Tuo tarpu R. Legutko bendruomenių „privilegijas“ kildina iš kitur.

Pirmasis jo įvardytas bendruomenės „privilegijų“ kildinimo šaltinis – patirtis. Pirmiausia, būtina pripažinti, kad iš patirties mokytis galima ir reikia, nes iš to mokytis išmintinga. Vis dėlto, patirtis pati savaime yra ribota. Jau pati patirties esybė suponuoja jos subjektyvumą, dėl ko asmeninė patirtis negali būti laikoma universalia, pagal kurią gyventi tampa vos ne privaloma. Socialinė realybė yra pernelyg kintantis dalykas, kad ją būtų galima nustatyti pagal subjektyvią patirtį ar praeityje įgytas patirtis. Reikia kažko daugiau.

Kiti keli bendruomenių „privilegijų“ šaltiniai – tai papročiai ir tradicijos. Pagal autorių, jos esą yra vertingos pačios savaime ir bendruomenės ar individo elgesiui nustatyti pakanka vien jų, kurios pačios savaime suteikia legitimumą. Nors reikia pripažinti, kad tiek papročiai, tiek tradicijos kai kuriems žmonėms asmeniškai gali būti vertingi, suteikiantys papildomos reikšmės gyvenimui, padedantys psichologiškai ir panašiai, tačiau nei papročiai, nei tradicijos negali būti nekvestionuojamos, visažinios gyvenimo taisyklės, nuo kurių nukrypti vienareikšmiškai negalima.

Esmė ta, kad tiek „papročiai“, tiek „tradicijos“ ne visada būna teisingos visų visuomenės narių atžvilgiu, kad visu tuo būtų galima aklai sekti. Pats geriausias, nors ir kiek hiperbolizuotas (kas pasirinkta dėl to, kad būtų tiksliai suprasta tai, kas pavyzdžiu norima pasakyti), pavyzdys būtų... ta pati vergija. Naudojantis „papročių“ bei „tradicijos“ argumentais („taip juk visad buvo...“; „taip juk priimta...“) galima labai lengvai vergiją pateisinti – galima būtų sakyti, kad vienokioje ar kitokioje bendruomeninėje socialinėje realybėje (kurią bendruomenės ir siekia išlaikyti) vergija yra natūralus, visą laiką egzistavęs reiškinys, todėl visiškai suprantamas ir pateisinamas. Juk, pagal argumentą, viskas yra „pagal papročius“ ir „pagal tradicijas“, vadinasi, priimtina, ar ne? Tačiau ar Jūs įsivaizduojate, kas kiltų, jei kas šiais laikais Europoje būtų bandoma vergiją pateisinti tokiais argumentais?

Žinoma, šiais laikais niekas ne(be)siruošia vergijos pateisinti ir toks pavyzdys nebetinka dabartiniams laikams. Dabartinė socialinė realybė (o būtent ją, pasikartosiu, bendruomenės su savo „privilegijomis“ juk ir siekia iš esmės išlaikyti) jau yra pasikeitusi, bet... Juk tie socialinės realybės pokyčiai kaip tik vyko ne todėl, kad buvo klausoma „papročių“ ir „tradicijos“ argumentų, bet greičiau priešingai. Tie pokyčiai vyko NEPAISANT „papročių" ar „tradicijų". Tai reiškia, kad tiek „papročiai“, tiek „tradicijos“ patys savaime nebebuvo ir dabar nėra stiprūs argumentai, pateisinantys, pavyzdžiui, bendruomenės egzistavimą ne individo poreikiams, o pačiai sau.

Kaip paskutinį bendruomenės „privilegijų“ pateisinimo šaltinį filosofas pateikia „žmogaus prigimtį“. Suponuojama, kad yra viena teisinga, nekintanti, aiški (kuri šiaip tokia buvo jau daug daug amžių – juk „tradicijos“ ir „papročiai“, taip?) žmogaus prigimtis, kuri pateisina bendruomenės „privilegijų“ egzistenciją. Nes jei žmogaus prigimtis nėra aiški ir nesuteikia visų atsakymų, tai būtų logiška, kad tuomet jos nepakaktų bendruomenių „privilegijų“ pateisinimui, taip? Turint omenyje R. Legutko apgailestavimą dėl bendruomenių „privilegijų“ praradimo individų atžvilgiu, jo nuomonė šiuo klausimus aiški. 

Bet jei jis būtų teisus, jei žmogaus prigimtis tikrai jau būtų išsiaiškinta ir galutinai suprasta, tuomet tokių filosofinių diskusijų tikriausiai net nekiltų. Nebūtų tokių sudėtingų klausimų apie asmenybės identitetą, gyvenimo prasmę ir tą patį žmogaus santykį su sociumu. Tačiau tokie klausimai kilo daug šimtmečių, kyla dabar ir neabejoju, kad kils ateityje. Vadinasi, R. Legutko su tokia vienareikšmiškos žmogaus prigimties interpretacijos egzistavimo prezumpcija kiek paskubėjo. Kaip ji gali pateisinti bendruomenės „privilegijas“, jei net nėra visiškai sutariama, kokia ta žmogaus prigimtis? Ir vargu, ar kada nors bus.

Tad vis tik koks tas individo ir bendruomenės santykis galų gale yra? Ar individas egzistuoja dėl bendruomenės? Taip, su sąlyga, kad bendruomenė egzistuoja dėl jo; jei bendruomenę legitimizuojantis šaltinis yra paties individo poreikiai, o ne vien „patirtis“, „papročiai“, „tradicijos“ ar „vienintelė teisinga žmogaus prigimtis“.

Liberalioji sistema vs individų pasirinkimas: tarp laisvės ir būtinybės

R. Legutko išryškina svarbią liberalizmo idėją: „išlaisvinti žmones iš priklausomybės, nes priklausomybė žemina.“ Neabejotina, kad ši idėja kaip tik ir yra vienas kultūrinio liberalizmo pagrindų. Jis taip pat teigia, kad liberalai tą išlaisvinimą interpretuoja dviem pagrindiniais teiginiais.

Pirmas – žmogus yra racionali ir subrendusi būtybė, kuriam neturi būti primetama kitų valia. Liberalai supranta, kad laisvas žmogaus pasirinkimas duoda naudą visuomenei, nes būtent individas geriausiai moka panaudoti savo sugebėjimus. Antras – žmogus tiesiog nori sistemos, kuri kaip tik įgalintų jį pasiekti laisvės maksimumą; t. y., liberalios sistemos, kuri ir „turi būti siekių objektas“.

Čia prasideda kritika. Anot filosofo, liberalai abu tuos teiginius sutapatina prieidami išvados, kad „kiekvienas, kuris nori laisvės, būtinai privalo norėti ir liberalizmo, ir kiekvienas, kuris nori liberalizmo, turi norėti ir laisvės“. Autoriaus teigimu, abu šie teiginiai yra nesuderinami, nes pirmuoju teiginiu pripažįstama greita socialinės realybės kaita, tačiau antruoju teiginiu, kaip R. Legutko interpretuoja, kultūriniai liberalai bando „perkeisti visuomenę remiantis a priori žinomais principais“. Kaip pavyzdį jis pateikia Rytų Europą: „[...]Niekur kitur šis imperatyvas nėra akivaizdesnis kaip Rytų Europoje.“

Įdomu pastebėti, kad Rytų Europoje kultūriniai liberalai labai daug pasiekimų nepadarė. Žinoma, ekonomika tapo labiau liberalizuota, o politiškai įsigalėjo liberalioji demokratija, tačiau kultūrine prasme Rytų Europa ir toliau liko didele dalimi beveik tokia neliberali, kokia buvo anksčiau. Tad, taip, ekonominiai liberalai, deja, diktuoja savo sąlygas. Politiniai liberalai (liberaliosios demokratijos šalininkai) irgi, atrodo, laimėjo. Bet juk kalba čia eina apie kultūrinį liberalizmą, kurio Rytų Europoje nėra tiek daug.

Vis dėlto. Diskusijos vardan hipotetiškai sutinkant su filosofo prezumpcija, kad Rytų Europa yra ir kultūriškai labai liberali, tuomet vertėtų paminėti, kad kultūrinis liberalizmas čia jau yra kritikuojamas už tai, kokius sprendimus priėmė individai. Rytų Europoje naująją, post-sovietinę, socialinę realybę patys žmonės imasi interpretuoti ne kaip laisvę, o būtinybę. Patys žmonės pasirinko „sekimą planu, kuris [...] yra privalomas šiandien ir dar labiau privalomas rytoj.“ Ir tokie pasirinkimai ir toliau bus žmonių rankose, būtent patys individai nuspręs, kaip jiems ką interpretuoti, kaip jiems ką vertinti ir panašiai.

Kitaip tariant, kultūrinis liberalizmas yra kritikuojamas už tai, kad liberaliosios demokratijos sistemoje gyvenantys individai socialinę realybę, jos raidą ir jos „modernizacijos kryptį“ nusprendė interpretuoti ne taip, kaip patiktų R. Legutko...

Liberalai, progresyvistai ir dualistinė pasaulio vizija.

Filosofas kritikuoja kultūrinius liberalus už tai, kad jie „nesiliaudami pamokslauti apie pliuralizmo viršenybę, iš tikro propagavo dualistinę pasaulio viziją: vienoje pusėje jie regi pliuralizmą, o kitoje pliuralizmo antitezę, kurią jie kartais įvardija kaip monizmą“. Kritikuojama teigiant, kad, esą, pagal liberalų interpretaciją, „kiekvienas, kuris nepriklauso pliuralistų, t. y. liberalų, stovyklai, neabejotinai anksčiau ar vėliau atsidurs priešų stovykloje.“

Toks pasaulio matymas „juoda-balta“ yra būdingesnis progresyvistams, o jiems oponuoja ir kultūriniai konservatoriai (kurie irgi neretai mėgsta nustatinėti, kas „moralu“ ir „gerai“, o kas ne; irgi pasaulį dažnai mato "arba moralu, arba negalima/neteisėta" prizmę), o ne kultūriniams liberalams. Būtent progresyvistai, visai kaip konservatoriai, yra labiau linkę naudotis valstybės aparatu siekiant įtvirtinti priimtinausią pasaulėžiūrą ir gyvenimo sanklodą.

Trūksta moterų parlamente ar vadovaujančiose pozicijose? Ne problema: progresyvistai įves moterų kvotas. Tautinės mažumos neatstovaujamos universitetuose? Ne bėda: progresyvistai įves ir tautinių mažumų kvotas. Pozityvioji diskriminacija yra dažniausiai progresyvistų naudojamas jų pasaulėžiūrą – kartais teisingą, kartais ne – įtvirtinantis įrankis.

Šitoje vietoje svarbu pabrėžti progresyvistų remiamų kultūrinių įstatymų skirtumą tų, kuriuos remia kultūriniai liberalai. Jeigu kultūrinių liberalų remiami įstatymai nesumažina kitaip mąstančių pasirinkimo laisvės (pavyzdžiui, seksualinių mažumų santuokos įstatymas, kuris yra tikrai liberalus, neatimtų ir tikrai nesumažintų galimybės heteroseksualiems asmenims laisvai tuoktis), tai progresyvistų remiami įstatymai kitaip mąstančių pasirinkimo laisvę pažeistų (pavyzdžiui, moterų kvotos valdančiuosiuose įmonių organuose pažeistų teisę įmonių savininkams į valdančiuosius organus laisvai rinktis tinkamiausius kandidatus). Būtent alternatyvių pasirinkimo galimybių mažėjimas yra tai, kas progresyvistus vienija su konservatoriais.

Kitaip tariant, nereikia kultūrinio liberalizmo kritikuoti už tai, kad „liberalais“ neretai save vadinantys politikai progresyvistai elgiasi ne visada liberaliai. Tai kaip tik parodo, kad tikrojo kultūrinio liberalizmo trūksta, o ne yra per daug.

Vėliau filosofas liberalizmą kritikuoja už tai, kad liberalizmas neigiamai vertina tokias prielaidas (jo pavadintas „monizmu“, pateiktu kaip priešprieša „pliuralizmui“), kad egzistuoja „aukštesnės sielos“ dalis ir „žemesnės sielos“ dalis, „racionalios sielos“ dalis ir „neracionalios sielos“ dalis, ir kad „aukštesnioji, racionalioji sielos“ dalis turi valdyti „žemesniąją, neracionaliąją sielos“ dalį. Kaip kritikos argumentą yra pasitelkiamas filosofinis aspektas, pagal kurį monizmo pusė yra kur kas turtingesnė filosofiniu aspektu, nes „vadinamajai „monistų“ grupei priklauso didingiausi ir svarbiausi filosofai, pradedant Sokratu, Platonu ir Aristoteliu ir baigiant Hegeliu ir Husserliu“.

Atsakymų į labai sudėtingus žmogaus prigimties ar gyvenimo prasmės klausimus paieška yra svarbus ir gerbtinas filosofijos mokslo imperatyvas. Vis dėlto, turint omenyje, kad autoriaus išsireiškime „sielos“ metafora reiškia ideologiją ir/ar politinę sistemą, liberalai yra linkę kelti labiau praktinius, „procedūrinius“ klausimus, kaip: „o KAS nuspręs kaip yra gerai?“, „IŠ KUR tas sprendimo priėmėjas žinos tikrai teisingą atsakymą?“ ar „KIEK objektyvi yra to sprendimo priėmėjo nuomonė?“.

R. Legutko liberalus kritikuoja už tai, kad jie, kaip prilygina autorius, visai kaip marksistai, studijuoti „blogosios dalies“ nemato jokios prasmės. Čia jis klysta. Kultūriniai liberalai „aukštesnės sielos“ prielaidą atmeta ne dėl to, kad atsisako studijuoti ir suprasti, kas tuo norima pasakyti. Jie ją atmeta dėl to, kad potencialiai vienos teisingos nuomonės ar tiesos (kitaip tariant, „aukštesnės sielos“) kritika yra tikrasis kultūrinių liberalų modus operandi.

Liberalizmo ir egalitarizmo santykis

Penktajame ir paskutiniame filosofo argumente kritikuojamas ir liberalizmo santykis su egalitarizmu, kas yra pateikiama, kaip konceptualinė problema. Autorius pateikia neblogą liberalizmo palyginimą su parduotuve, kurioje „niekam neatimta galimybė rasti tai, ko pageidauja“. Čia liberalizmas kritikuojamas dėl to, kad sistema, atitinkanti parduotuvės palyginimą, „iš esmės yra egalitarinė“, kur „pasaulis be diskriminacijos yra tobulos lygybės pasaulis.“ Egalitarinė sistema yra neteisingai pateikiama kaip priešprieša libertarinei.

Tiek politiniai, tiek kultūriniai, tiek netgi ekonominiai liberalai tam tikra prasme laikytini egalitarais. Vienas svarbiausių liberalų siekių yra įstatymo viršenybės principo užtikrinimas. Juk liberalai pirmieji pradėjo pasisakyti ir už universalų konstitucionalizmą, ir už tai, kad pagal įstatymą lygūs būtų visi.

Dar daugiau, liberalai pasisako ir už moralinę lygybę, pagal kurią žmonės turi teisę gyventi pagal sau patiems priimtinas moralines normas (tol, kol tai nepažeidžia kitų žmonių teisių) ir neturi būti priversti gyventi pagal tas moralines normas, kurios būtų suprantamos kaip „viena tiesa“ ir „vienintelis teisingas“ gyvenimo būdas. Moralės, socialinių normų ir gyvenimo būdo alternatyvos yra laikomos moraliai lygiomis viena kitos atžvilgiu.

Taigi, libertarizmo ir egalitarizmo santykis liberaliajame imperatyve nebūtinai yra nesuderinamas.

Kita vertus, viena R. Legutko pastaba apie tai, kad „liberalai šioje [egalitarinėje – aut. past.] situacijoje siekia įvesti šiokią tokią tvarką, tačiau praktikoje jie skatina naujas grupes kelti vis naujus reikalavimus ir taip didinti chaosą.[...] Taisyklės yra vis labiau ir labiau visa apimančias, o to kaina yra atotrūkis nuo realybės“ verta dėmesio.

Išties, Vakaruose politikai siekia kiek įmanoma kuo tiksliau apibrėžti labai daug dalykų tiek socio-kultūrinėje sferoje (pavyzdžiui, reikalavimas garantuoti įėjimą neįgaliesiems tiek valstybinėje institucijose, tiek privačiose), tiek ekonominėje sferoje (pavyzdžiui, darbo minimalių pertraukų dydžių nustatymas), tiek aplinkoje (taršos ribojimas), tiek dar daug kur kitur. Nors čia galbūt ir galima kelti abejones kiek visi tie reikalavimai yra liberalizmo, o kiek progresyvizmo išdava, tačiau vien ta apibrėžimo ir įtraukimo poreikis kai ką simbolizuoja.

Ar tai kaip tik neparodo, kad socialinė realybė vis tik yra pernelyg sudėtinga, kad būtų galima rasti vienus teisingus atsakymus daugeliu klausimų? Bandant socialinę realybę aprėpti ją per įstatymus apibrėžiant vis labiau ir labiau apimančiai, kaip sako ir pats R. Legutko, yra bergždžia. Tai kodėl prieštarauti sistemai, kiek tai įmanoma leidžiančiai šiuos sudėtingus klausimus spręsti decentralizuotai individualiame lygmenyje? Nors, žinoma, ne viskas taip paprasta.

Pabaigai; arba kas vis dėlto tas liberalas yra?

Straipsnio pradžioje buvo kritikuota autoriaus liberalo apibrėžimo interpretacija. Nekreipiant dėmesio į kai kuriuos ad hominem išpuolius apie tai, kas ir kokie, jo teigimu, liberalai yra, laikas ją apibrėžti tiksliau. Jei jau buvo bandoma liberalo terminą paaiškinti jį interpretuojant iš konservatyviosios pusės, atėjo laikas tai padaryti ir iš liberaliosios.

Tai kas liberalas vis tik yra? Liberalas yra tas, kuris pripažįsta savo žinojimo ribotumą. Tas, kuris nesako, kad turi visus atsakymus požiūrio į žmogų, visuomeniniais, moraliniais, religiniais, istoriniais, filosofiniais; taip pat metafiziniais bei žmogaus prigimties klausimais. Liberalas yra tas, kuris pripažįsta neturintis vieno teisingo atsakymo šiais, ypatingos svarbos, tačiau ypatingo sudėtingumo, klausimais.

Liberalas taip pat yra ir tas, kuris skeptiškai žiūri vienos teisingos moralės, vieno teisingo gyvenimu būdo, vieno teisingo atsakymo propagavimą. Tas, kuris užduoda Klausimus (iš didžiosios K). Tas, kuris pripažįsta, kad tokių terminų, kaip „teisingumas“ ar „prigimtis“ vienareikšmiškai suprasti ir apibrėžti neįmanoma ir skeptiškai žiūrintis į tuos, kurie skelbiasi žiną.

Kitais žodžiais tariant, liberalas yra tas, kuris pripažįsta, kad realybė plačiąja prasme yra tokia sudėtinga ir paini, kad nei galimybės, nei išminties, nei pakankamo Supratimo (iš didžiosios S) visų „teisingų“, „teisingesnių“ ir „teisingausių“ atsakymų pateikti jokia viena ideologija, jokia viena požiūrio perspektyva, jokia viena pasaulėžiūra, jokia valdžia ar žmogus paprasčiausiai neturi. Ir vargu ar gali turėti. Įskaitant ir poną Legutko.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Popiežiaus vizito metu policijos darbas stebino – palygino su stebuklu (28)

Prieš popiežiaus vizitą girdėjau tokį pasakymą, kad miesto centras bus uždarytas kaip...

Velionės laidotuvės virto farsu: kur pagarba mirusiajam ir artimiesiems? (85)

Rugsėjo 9 dieną laidojome kaimynę ir daugiavaikę mamą, kuri buvo užauginusi 7 vaikus.

„Sodros“ laiškas pensininką sutrikdė: kaip suprasti pensijų perskaičiavimo sistemą? (58)

„Sodros“ Kauno skyrius siunčia laiškus pensininkams, dėl pensijų perskaičiavimo į vienetus,...

Gerais norais ir pragaras grįstas: „sveikas“ maistas mokyklose virto „jokio“ maisto? (181)

Jau praėjo trys mokslo metų savaitės. Trys savaitės, kai mokiniai mokyklose turi būti maitinami...

Sunku patikėti: kokie gali būti apmokestinimai laukiant eilėje? (54)

Mokamas vizitas pas daktarą? Iškilo didžiulis klausimas didžiulės eilės, žmonės nepasirodo,...

Top naujienos

Sunkų sprendimą priėmusi Ingrida Šimonytė: mane privertė apsispręsti trys svarbiausi dalykai papildyta (17)

Pirmadienį Seimo narė Ingrida Šimonytė paskelbė, kad sieks prezidento posto jei sulauks...

Po nutekinto vaizdo įrašo nusprendė nebetylėti ir tragiškai žuvusio modelio mama (187)

Klaipėdoje žuvusios manekenės Dovilės Didžiūnaitytės tyrime – netikėtas posūkis. DELFI...

Ušackas konservatoriams tarė „taip“ pildoma (43)

Buvęs diplomatas Vygaudas Ušackas apsisprendė, kad sieks Tėvynės sąjungos – Lietuvos...

Į augančias kainas reaguoja ir Grybauskaitė: prekybininkus nori bausti iš esmės papildyta (211)

Per konkurencijos prizmę vertinami teisės aktai, griežtesnės baudos už žmonių apgaudinėjimą...

JK pakvipo antruoju „Brexit“ referendumu nebūtų galimybės pasilikti ES (11)

Didžiosios Britanijos pagrindinė opozicinė Leiboristų partija sekmadienį patvirtino, kad šią...

Paulius Motiejūnas – apie geriausią iš turėtų variantų ir į „Žalgirį“ sugrįžtančio Westermanno sveikatą (16)

Kauno „Žalgiris“ komplektaciją 2018-2019 m. krepšinio sezonui baigė sudarydamas sutartį su...

Kunigas Toliatas tapo prabangios Biblijos reklamos veidu (33)

Įsigykite gražiausią pasaulyje šeimos Bibliją – su daugybe iliustracijų, be to prabangia...

Neblaivus kaunietis iš rankų išmetęs sužalojo savo 4 mėn. kūdikį, vaikui diagnozuoti kaukolės lūžiai papildyta (8)

Sekmadienio naktį neblaivus tėvas įtariamas iš rankų išmetęs ir sužalojęs savo 4 mėnesių...

Popiežiaus vizito metu policijos darbas stebino – palygino su stebuklu (28)

Prieš popiežiaus vizitą girdėjau tokį pasakymą, kad miesto centras bus uždarytas kaip...

Nuomininkai visiškai suniokojo pirtį, net baldus sumėtė į kūdrą (29)

Šeštadienį, apie 12.30 val., vyras (g. 1987 m.) atvykęs į jam priklausančią pirtį, esančią...