Rašau, nes nesuvokiu, kam tie kapojimaisi, kas teisus, o kas ne. Todėl kalbėsiu būtent apie vegetarų ir visavalgių gyvenimą po viena saule taip, kaip man teko su tuo susidurti.
Pradėsiu nuo to, kad žmonių yra įvairių. Ar būtų teisinga, dėl kelių kur nors užsienyje pagarsėjusių nusikaltėlių, visus lietuvius vadinti banditais? Ar būtų teisinga, dėl kelių pasišiukšlinusių vyrų, kaltinti visą vyriškąją giminę, ir atvirkščiai? Ne? Tad kodėl, kai pasirodo straipsnis apie „veganus“ tėvus, numarinusius vaiką badu, kuomet straipsnyje aiškiai atsispindi, kad jie nevispročiai, ir tai buvo ne veganiška mityba, o tiesiog marinimas badu, pasipiktinimas reiškiamas visų veganų ar vegetarų atžvilgiu? Pasikartosiu: nekalbėsiu apie tai, ar įmanoma būti sveiku veganu, ar įmanoma užauginti sveiką veganą vaiką, nes apie tai yra begalybė informacijos.
Aršūs ir įsiutę vegetarizmo priešininkai, prieš rėkdami, kad veganai ir vegetarai – proto ir kūno ligoniai, pasidomėkite. Jei tingite nešališkai pasidomėti, o tik norite pareikšti savo nuomonę, neturėdami žinių apie tai, geriau išvis nediskutuokite. O jeigu jums išvis ši tema neįdomi, kodėl tada skaitote šį straipsnį? Kertu lažybų, kad yra tokių, kurie skaito vien tam , kad po to galėtų „aštriai“ pakomentuoti.
Nėra nieko blogo neturėti žinių šia tema, ar tiesiog nesidomėti, bet tuo atveju neaiškink tiems, kas tuo iš tiesų domisi, ir skiria didelę dalį laiko šiam dalykui. Žinoma, kiekvienas turi žodžio laisvę, tačiau, manau, kad save gerbiantis žmogus neišmanydamas ko nors, nedėstys savo nuomonės, pasiremdamas tetulyčių įrodinėjimais, o argumentuotai gins savo poziciją.
Taigi, dažniausiai pokalbis apie vegetarizmą su aplinkiniais išsivysto kartu valgant. Renkantis ar užsisakinėjant maistą, paklausia:
- Kodėl nesidedi vištienos, ar nemėgsti?
- Nevalgau mėsos, – normaliu tonu, juk nemeluosi, o ramiai pasakai, kaip yra.
Ir prasideda... Jei žmogus nuoširdžiai domisi, jis paklaus, kodėl nustojai valgyt mėsą, kiek laiko nebevalgai ir pan. Jei tai tas, kuris rado galimybę pasireikšti, pradės uždavinėti tokius neadekvačius klausimus, kaip antai:
O kiaušinius valgai? Juk čia neišsiritę viščiukai!
- Ar manai, kad gyvūnai lygūs žmogui?
- Ar tau šuniukai dėkoja, kai gatvėje sutinki, kad tu jų nevalgai?
- Ar nemanai, kad daržovėms irgi skauda, kai jas rauni, arba skini? (po šito klausimo galima konstatuoti, kad žmogaus tiesiog niekas neišklauso, ir netgi šia tema jam baigėsi argumentai).
Draugiškesni tiesiog lepteli tokias frazes, kaip:
- Nori šitų salotų? Nebijok, čia mėsos nėra! - (pirmą, na, antrą kartą išgirdus galima nusijuokti, bet kai tai girdi beveik kaskart, kai valgai, tai nei juokinga, nei ką). Kai į šį pasakymą nereaguoji, nes girdėtas milijardą kartų, tau diagnozuoja:
- Pikta kažkokia. Pradėk valgyti mėsą. Gal linksmesnė pasidarysi...
Pati kalbėti apie vegetarizmą su aplinkiniais nepradedu, bet vėlgi, išsirutuliojant temai, būtinai yra tokių, kurie pradeda klausinėti, arba teisintis, kodėl jie valgo mėsą, kodėl jie ne vegetarai, nors nei man reikia, kad jie būtų vegetarai, nei aš į juos kreivai žiūriu, kad jie valgo mėsą.
Pokalbis maždaug toks:
- Tu vegetarė? Aš tai negaliu, man reikia proteinų, baltymų...
arba
- Aš valgau mėsą, nes man reikia B grupės vitaminų...
Aš mintyse:
- O man tai, atseit nereikia. „Apsieina“ mano organizmas stebuklingai be proteinų ir be baltymų.
Dabar išmokau tiesiog nereaguoti į tokius pasakymus, bet vėlgi iškyla klausimas: jeigu žmogus mano, kad mėsa – vienintelis proteinų ar baltymų bei B grupės vitaminų šaltinis, vadinasi jo žinios mitybos tema yra skurdžios. Tad kodėl jis tai pateikia kaip vienintelę mėsos valgymo priežastį? Kodėl jis apskritai kalba apie tai, ko neišmano?
Jeigu pasiduodavau anksčiau diskusijai, tai jo paskutinė frazė dažniausiai būdavo:
- Nepadarysi tu iš manęs vegetaro!
Nei aš noriu, nei bandau iš tavęs padaryt vegetarą, tu pats pradėjai diskusiją, ir dar pateikdamas tokius „argumentus“, kuriuos galiu argumentuotai paneigti čia pat, faktais ir tyrimų medžiagomis, kai tu, tuo tarpu remiesi „mano mama sakė“.
Paklaustas, iš kur sužinojo, kad tų medžiagų galima gauti tik iš mėsos, jis tik kažką neaiškiai numykia, arba atrėžia, kad visi tą žino. Bet argi „visi tai žino“ yra argumentas?
Ačiū Dievui, įgavau proto nediskutuoti su tokiais žmonėmis, ir ignoruoti jų klausimus ir kalbas. Bet visgi, niekada neslėpsiu, kad esu vegetarė, nemeluosiu, kad tiesiog šiuo metu nenoriu mėsos. Tačiau, tai darau normaliu, ramiu balsu, ir nesuprantu tų vegetarų, kurie tai išreiškia „geriečio“ tonu, lyg smerkdami visavalgius.
Tikiu, kad yra vegetarų ar veganų, kurie akivaizdžiai smerkia, ir užsipuola valgančius mėsą. Taip, tai yra jų gyvenimo būdas, bet kam tai primesti kitiems? Tai jų pasirinkimas nevalgyti mėsos, o ne viso pasaulio. Jei galėčiau pakeisti visą pasaulį – pakeisčiau (tą padarytų kiekvienas, tik savaip), tačiau negaliu, todėl man jokio skirtumo, kai šalia manęs kas nors valgo mėsą. Nulis reakcijos.
Galų gale – juk pati anksčiau valgiau mėsą, ir žinau, kad man nepatiktų, jei kas nors pradėtų dėstyti, kokia aš dėl to bloga. Kai rūkiau, man nepatiko, kai draugė atiminėdavo cigaretę, nors ir norėdama gero. Tai buvo mano pasirinkimas rūkyti. Neberūkau – vėlgi, tai mano pasirinkimas. Ir aplinkiniai turėtų jį gerbti. Tai tik pavyzdys, tačiau aiškiai iliustruoja, ką noriu pasakyti.
Taip, aš visapusiškai už gyvūnus, esu vis arčiau veganizmo, ir tai man nebeatrodo toks kraštutinumas, koks atrodė prieš tai. Tačiau gyvenu visuomenėje, kur kiekvienas turi pasirinkimo laisvę, ir vienintelis, ką pasiekčiau, primesdama savo įsitikinimus, tai prarasčiau draugus, ir nuo manęs dėl spaudimo nusigręžtų visi, netgi lanksčiai mąstantys žmonės.Aš taip pat nusigręžčiau nuo tų, kurie bandytų man primesti savo įsitikimus.
Ir kam gi ta riba tarp vegetarų ir visaėdžių? Tegu tai būna tik terminas, apibūdinantis mitybos ypatumus ar gyvenimo būdą, o ne priežastis be perstojo piktai diskutuoti, keikti, kaltinti, ar smerkti. Šis ginčas turi tiek pat galimybių būti išspręstas, kaip, pavyzdžiui, krikščionio ir musulmono ginčas, kieno dievas iš tiesų egzistuoja.
Aš tūkstančiu procentų tikiu tuo, kad esu teisi dėl savo pasirinkimo. Bet tai yra tik mano pasirinkimas. Ne kitų. Todėl nejaučiu poreikio įrodinėti savo teisumo. Netgi užsiminti kitiems, kad jie klysta. Aš negaliu to daryti, ir nedarysiu. Ne mano reikalas. Kažkas įsitikinęs savo teisumu, ir tuo, kad aš taip gyvendama klystu. Tebūnie. Man nesvarbu. Galėčiau su tuo žmogumi būti geriausiais draugais, kol jis man neprimeta savo nuomonės. Tai liečia ir nuomonę apie bet kurį visuomenės reiškinį, ir tikėjimą, ir apskritai bet kurį žmogaus individualumo aspektą. Tu būk tolerantiškas mano įsitikinimams, aš būsiu tolerantiška tavo įsitikinimams.
Manau, kad yra tokių vegetarų ar veganų, kurie pasakys: bet tu turi skleisti ir platinti vegetarizmo idėjas, jei iš tiesų tuo tiki. Taip, aš tuo daugiau nei tikiu, ir man tai yra daugiau nei mitybos būdas. Ir taip, aš tai skleidžiu, bet tiems, kas tuo domisi. O per prievartą geras nebūsi. Nepiršiu savo idėjų. Galbūt tas, kas dar ne vegetaras, yra savo kelyje į tai, kaip buvau aš, o jei ne – tai yra jo pasirinkimas ir aš jį gerbiu. Ir kol jis pats nesusidomės, net nesiruošiu agituoti, kad jis taptų vegetaru. Jei ir nesusidomės – tai jo reikalas. Manau, kad gyvūnams padėčiau labiau pasavanoriaudama prieglaudoje, nei kažkam aiškindama, kaip jie yra skerdžiami.
Nežinau, kaip Jums, bet man daug smagiau gyventi įvairių žmonių apsuptyje: kiekvienas su savais įsitikinimais, pasaulėžiūra, mąstymu. Ir kol jie tolerantiškai ir pozityviai nusiteikę savo aplinkoje, galiu su jais „žaisti vienoje smėlio dėžėje“, kad ir kokie skirtingi mes būtume.
Tad noriu palinkėti vieno: gerbkime vieni kitų nuomonę, o dėl kelių neaiškių atvejų nesmerkime visos tautos.
Jeigu yra tokių, kurie nori pasidalinti savo mintimis, štai mano el. paštas: zharija@rocketmail.com.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!