Vis daugiau internete pasirodo straipsnių, kuriuose teigiama, kad vaikų paėmimas iš, kaip teigiama, labai nusikaltusių šeimų – teigiamas dalykas, ir Lietuva privalo semtis patirties iš „labiau pažengusių šalių“ bei mokytis auklėti vaikus be smurto. Kad smurtas prieš vaikus yra blogai, ir kad jis turi būti baudžiamas – tai buvo aišku visada, ir vaikai iš asocialių, smurtaujančių šeimų visada ir taip būdavo atimami. Bet daugeliui nesuvokiama yra tai, kad smurto sąvoka yra tiek išplečiama, kad netgi diržo paėmimas nepaklusniam vaikui jau gali būti laikomas smurtu.
Įstatymo šalininkai dažniausiai teigia, kad lietuviai „nemoka auklėti savo vaikų, skriaudžia juos“, atsiranda daugybė straipsnių naujienų svetainėse, kuriuose vėl eilinį kartą teigiama, kaip Lietuvos žmonėms visko trūksta – nuo kultūros iki tolerancijos, ir kaip mes vėl eilinį kartą turime periminėti viską iš Vakarų, kurie mums yra vos ne kažkoks neginčijamas etalonas ir šablonas (kad Vakarai, t. y. JAV ir ES, yra tobulybės idealas mūsų šaliai – tai jau senai tapo vos ne „savaime suprantama“ aksioma, kuri net nereikalauja jokių argumentų ar įrodymo).
Bet juk Vakarai dar nėra visas pasaulis, ir kitur gali būti taikoma kitokia praktika. Štai vienas Vakaruose labai smerkiamo, su įvaikinimu susijusio sprendimo pavyzdys: Rusijoje šiuo metu svarstomas įstatymas, pagal kurį bus draudžiama vaikus iš Rusijos leisti įsivaikinti vienos lyties poroms iš užsienio. Ar tai teisingas sprendimas, ar atsilikimas – spręsti jums. Bet vos užsiminus apie tai, kad Rusijoje, Kinijoje ar musulmoniškose šalyse būna ir kitokių variantų nei Vakaruose, galima būti išvadintam „Kremliaus agentu“, „Putino pakaliku“, „nupirktu už 30 rublių“, „Vakarų civilizacijos priešu“, „laisvos Lietuvos išdaviku“ ir kitokiais epitetais.
Iš tiesų, argi visa tai nėra keista? Šimtus metų žmonės mokėjo auginti vaikus, senesniais laikais užaugindavo ne po vieną ar du, o po penkis vaikus, užaugdavo dori žmonės ir viskas buvo gerai. O dabar jau staiga – „nemoka, atsilieka nuo standartų, nuo civilizacijos“. Tai gal ir mus tėvai augino „ne taip“, gal ir jie „nieko nemokėjo“?
Labai stebina vaikų paėmimo praktiką ginantys argumentai, pagal kuriuos viskas yra vadinama smurtu – ir vaiko auklėjime nuo seniausių laikų įprastos fizinės bausmės, ir asocialioms šeimoms ar šiaip iškrypusio mąstymo individams būdingas vaikų kankinimas be jokios logiškos priežasties – viskas yra suplakama į vieną krūvą, ir įvardinama ta pačia smurto sąvoka. Kad būtų aiškiau, derėtų atskirti dvi situacijas, kurios yra tiek skirtingos, kad iš viso keista, kaip įmanoma jas suplakti į vieną.
Turime tokią situaciją: kokioje nors šeimoje, dažniausiai prasigėrusioje ir asocialioje, vaikas yra spardomas, daužomas, smaugiamas, uždarinėjamas rūsyje, rakinamas prie radiatoriaus, jam neduodama valgyti kelias dienas, į jį gesinamos nuorūkos ir taip toliau – šiais laikais agresyvūs, asocialūs žmonės smurtavimo metodų srityje išradingumo tikrai nestokoja.
Su vaiku taip elgiamasi dažniausiai šiaip sau, siekant patirti sadistinį „malonumą“, iškrauti alkoholinės psichozės sukeltoms neigiamoms emocijoms, „keršijama“ vaikui už tai, kad per dieną nepakankamai pririnko tuščių butelių ir t. t. Ar tai yra smurtas? Be abejo, kad taip. Čia nė vienam sveikos psichikos žmogui negali kilti jokių abejonių, kad tai yra pats tikriausias smurtas, už kurį visada buvo ir yra atsakoma pagal įstatymą, ir iš tokių šeimų vaikai buvo ir yra atimami, nes tokia iškrypusi, sadistiška, agresyvi aplinka vaikui yra akivaizdžiai nesaugi. Taigi, su tokiais atvejais viskas aišku.
Kiek kitoks atvejis, daugeliui mūsų kur kas artimesnis ir gerai pažįstamas nuo pat vaikystės: tvarkingoje, kultūringoje, normalioje šeimoje auga vaikai, kurie tikrai nėra piktybiškai blogi, bet kaip ir daugeliui vaikų yra būdinga, tiesiog yra daugiau ar mažiau padykę ir mėgina pažinti juos supantį pasaulį ne visada priimtinais būdais. Ir štai, vaikas labai susidomėjo degtukų ir ugnies savybėmis, nutarė, kad reikia su jais pažaisti, nes gi taip įdomu – brūkštelni degtuką, ir dega ugnelė, galima ką nors pasvilinti, o juk tai dar įdomiau – vieni daiktai svyla vienaip, kiti kitaip, tai ištisas atradimų pasaulis.
Tėvai bando su vaiku šnekėtis ir gražiuoju, ir griežčiau – kad čia ne juokas, galima uždegti namus, galima nukentėti pačiam ir t. t., bet ką ten vaikui tie visokius įdomius dalykus draudžiantys tėvai – apsisukęs jis vėl daro savo, nes tie degtukai tokie įdomūs, o gaisrai būna tik filmuose ir žinių laidose.
Dešimt kartų šnekama su vaiku, bet jis vis tiek daro savo. Vienuoliktą kartą vaikas vos nepadega užuolaidų ir už tai gauna su delnu per sėdimąją vietą. Atkreipkite dėmesį – ne kumščiu į veidą, ne spyrį į pilvą, o tik su delnu pliaukštelėjamas per užpakalį (daugeliui mūsų tie pliaukštelėjimai labai gerai pažįstami iš patirties). Ir staiga vaikas, pamatęs ir pajutęs tėvų pasipiktinimą, suvokia visą situacijos rimtumą, kad su degtukais vis dėlto žaisti tikrai negalima. Argi nepažįstama situacija iš vaikystės? Ko gero, daugeliui kažkas panašaus yra buvę.
Nejaugi gaunasi taip, kad netgi toks šimtmečius praktikuotas sudrausminimas irgi yra smurtas, dėl kurio verta vaiką atskirti nuo šeimos, ir diržas už šunybes yra lygintinas su vaiko marinimu badu ar sadistiniu trankymu iki mėlynių? Nejaugi šie du dalykai apskritai yra lygintini?
Tokiu atveju gaunasi taip, kad mes visi (na, bent jau dauguma iš mūsų) esame baisaus smurto aukos. Bet ar jūs pykstate ant savo tėvų už tokį vadinamąjį smurtą? Nežinau, kaip kiti, bet bent jau aš tai galiu tik padėkoti savo tėvams už tai, kad jie savo laiku imdavosi ir tokių sudrausminančių priemonių. Augau 90-aisias, ne tokiais ir senais laikais, kai Lietuva buvo ką tik išėjusi iš SSRS, bet dalykų, liaudyje įvardinamų juvenalinės justicijos pavadinimu, niekas dar net negirdėjo ir net neįsivaizdavo.
Šeima nebuvo asociali, ir niekas manęs nespardė dėl to, kad nėra užkandos prie degtinės ar šiaip bloga nuotaika, negesino į mane nuorūkų, netrankė galvos į sieną, bet tokių dalykų, kaip pliaukštelėjimas per užpakalį ar paklūpėjimas kampe (ir tai tik pačiais kraštutiniausiais atvejais) teko patirti. Ir ar tai pakenkė? Manau, kad tikrai ne.
Vaikystėje gal tai ir nepatiko, bet suaugęs ir pažvelgęs į savo vaikystę „iš toliau“ labai gerai supranti, kad buvo tokių situacijų, kai tėvai turėjo imtis tokių priemonių, nes paprastas susikalbėjimas nebuvo veiksmingas (verta prisiminti dar ir tokius vaikiškus dalykus, kaip emocingi, logiškai argumentacijai nepasiduodantys kaprizai, ožiavimasis „nes nepadarė taip, kaip aš noriu“ ir t. t.).
Kai kuriais atvejais, jeigu nebūtų laiku užplota per minkštą vietą, tai tam tikri vaikiški „žaidimai“ galėjo turėti labai liūdnų pasekmių, arba nebūtų išugdytos tam tikros moralinės vertybės ir supratimas. Todėl dar kartą galiu pasakyti ačiū savo tėvams ir seneliams už tokį „baisų smurtą“, kaip diržas (juo dažniausiai užtekdavo vien tik pagąsdinti) ar paklupdymas kampe.
Suaugus, o ypač turint savų vaikų, pradedama suprasti ir vaikystėje girdėto posakio „kai tave baudžiu, man labiau skauda“ tikroji prasmė. Vaikystėje gal to ir neįmanoma buvo suprasti, bet suaugus viskas paaiškėja, kaip ir tai, kiek neišmatuojamai daug pastangų tėvai įdėjo, kad tave išaugintų.
Daugelis yra užaugę panašiai. Taigi, gaunasi taip, kad didžioji dalis Lietuvos šeimų yra „smurtautojai“. Ar jūs sutinkate su tuo, kad jūsų tėvai yra smurtautojai? Kažin. Be to, labai įdomu, kaip jaučiasi vaikai, kurie yra paimti iš neasocialių ir pagal „atsilikusius viduramžių/sovietmečio/talibano/krikščionių fanatikų standartus“ visai normalių šeimų? Ar gali vaikui būti didesnė trauma, negu atskyrimas nuo jo tėvų? Juk tai yra siaubinga patirtis - užtenka tik įsivaizduoti save jų vietoje.
Kur garantija, kad nauja skirtingų lyčių arba tos pačios lyties asmenų šeima (ko gero, šeimas pagal partnerių lytį skirstyti dabar irgi jau yra sovietinis atsilikimas) vaiko nemuš, nekankins ar kitaip neišnaudos? Kur garantija, kad vaiko tėvų neapskųs kokie pavydūs kaimynai, gal netgi tie patys asocialūs girtuokliai, ar kitokių, dar bjauresnių kėslų turintys asmenys?
Apskritai, šiais laikais Lietuvos visuomenė žiniasklaidoje yra nuolat puolama, žeminama ir juodinama tų, kurie laiko save „pažangiais, tolerantiškais, pasisėmusiais tikros Vakarų kultūros“. Toks jausmas, tarsi lietuviai niekada neaugino ir neauklėjo vaikų, neturėjo šeimų, negyveno bendruomenėje, netvarkė savo šalies ir nieko nežino, nieko nesupranta – savo tūkstantmetį atšventusios šalies žmones reikia mokyti to, ką jų protėviai darė šimtus metų, ir kažkodėl iki šiol viskas buvo gerai.
Ar tai būtų vaikų auklėjimas, ar tokie dalykai kaip vienos lyties santuokos, ar moraliniai, ar ekonominiai dalykai, ar skalūninių dujų išgavimas, ar apskritai tautos mentalitetas – nuolat mums teigiama, kad mes viską darome negerai, kad mes nieko nesuprantame ir mums visko reikia mokytis. Ar tikrai problema tame, kad daug mūsų šalies žmonių yra „atsiliekantys nuo civilizacijos standartų“, ar visai kitur? Kodėl, kai yra teigiama, kad mūsų tauta yra „atsilikusi“, tuo kažkodėl nė kiek nesinori tikėti?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!