Premjeras A. Butkevičius labai ilgai – netgi per ilgai, sakyčiau – sudarinėjo darbo grupes ir aiškinosi Lietuvos valstybės būklę iš giluminės pusės. Dauguma politika besidominčių žmonių kantriai laukė, kol darbo grupės pateiks išvadas, o premjeras – kokias nors konkretesnes valstybės valdymo gaires ateinantiems ketveriems – dabar jau trims su puse – metams ir pagaliau nebekeis savo nuomonės ryte sakydamas viena, o vakare, teigdamas, kad „žurnalistai ne taip mane suprato“, kalbės vos ne radikaliai priešingai.
Tiesa, čia reikia paminėti, kad vis tik dabartinė valdančioji koalicija keletą duotų pažadų dalinai išpildė labai greitai – nuo šių metų pradžios buvo padidinta minimali alga iki 1000 litų; taip pat buvo pateiktas keletas PVM lengvatų kai kurioms prekėms. Reikia pripažinti, kad šie įvykdyti pažadai taip pat buvo ir proto ribose – MMA nebuvo didinamas iki 1509 lt kaip žadėjo „darbiečiai“ ar net iki 1800 lt kaip siūlė LLRA ir „tvarkiečiai“.
Padidinimas buvo sąlyginai nuosaikus ir savalaikis, o pažadėtosios PVM lengvatos, įvykdytos maža dalimi, valstybės finansams, atrodo, didesnių problemų nesukėlė. Vis dėl to, manau, reikia konstatuoti, kad tokie ryžtingi veiksmai – geri jie buvo ar ne – kol kas yra greičiau dabartinės vyriausybės elgesio išimtis nei taisyklė. Bent jau kol kas.
Progresiniai mokesčiai Lietuvai netinka (?)
Galų gale vis tik buvo sulaukta keleto darbo grupių išvadų, iš kurių svarbiausia (nes siejasi su konkrečiais pagrindinės valdančiosios koalicijos partijos – LSDP (o taip pat ir „tvarkiečių“) – pažadais) yra darbo grupės dėl Lietuvos mokestinės sistemos reformos išvada. O toji išvada yra ta, kad progresiniai mokesčiai Lietuvai netinka. Pagrindinis darbo grupės – o dabar jau ir premjero Algirdo Butkevičiaus – argumentas yra tai, kad labai ryškiai sumažės pajamos į biudžetą. Darbo grupės teigimu, progresiniai mokesčiai paskatins mokėti didesnį procentą pajamų tik nedidelę visuomenės dalį, tuo tarpu pajamų mokestis sumažės labai didelei daliai dirbančiųjų ir bendras pajamų mokesčio surinkimas kris, taip didinant biudžeto deficitą.
Pirmiausia, reikia pasakyti, kad fiskalinės atsakomybės siekis yra pagirtinas dalykas. Tikrai, palyginus dabartinį socialdemokratų elgesį fiskalinės atsakomybės tema su tuo, kuris buvo 2006-2008 m., tikrai džiugu matyti, kad nėra taip neatsakingai išlaidaujama. Tai lyg ir žingsnis į priekį. Kita vertus, prieš akis dar 3 su pusę metų, o neperšokus griovio nereikia sakyti „op“...
Taip pat norėtųsi pridurti ir tai, kad, jei darbo grupė priėjo prie tokios išvados, tai būtų išmintinga tos darbo grupės išvados lakytis, ar ne? Jie juk ekspertai... Nors toks elgesys iš pirmo žvilgsnio lyg ir pasirodytų logiškas, siūlyčiau per daug neskubėti ir pasidomėti, iš ko ta darbo grupė buvo sudaryta.
Teigti, kad darbo grupė yra sudaryta vien iš nepriklausomų ekspertų, deja, negalima. Apskritai, Lietuvos kontekste nepriklausomais ekspertais laikyti būtų galima tik universiteto dėstytojus ir ekspertus iš užsienio t. y., žmones, kurių interesai nėra susiję su Lietuvos verslu ir kurie, bent jau oficialiai, neturėtų būti ideologizuoti (nors pastarojo dalyko visiškai išvengti praktiškai neįmanoma).
Į minėtą darbo grupę, be universiteto dėstytojo R. Lazutkos bei pačios valdžios institucijų atstovių D. Brasiūnaitės ir A. Miknevičienės (tikėtina, labiausiai nepriklausomų darbo grupės ekspertų), įeina ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovas S. Besagirskas, ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto atstovė K. Leontjeva, ir investuotojų forumo (dar vienų verslo apologetų) atstovas K. Lisauskas, ir Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos atstovė D. Pranckėnienė, ir Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos atstovas A. Kapitonovas. Kitais žodžiais tariant, darbo grupėje, manau, dominuoja verslo interesams atstovaujantys ir, labai tikėtina, antisocialdemokratiškai ideologizuoti ekspertai, atstovaujantys vienai pusei, o ne tikrai siekiantys rasti balansą tarp skirtingų interesų, kuris tiktų visiems.
Kuriai pusei atstovaujantys ekspertai dominuoja darbo grupėje, nieko nestebina, kad tai pusei palankesnės išvados ir yra prieinamos. Šiuo atveju prieinama išvada, kad progresiniai mokesčiai Lietuvai netinka dėl jau minėtos priežasties, todėl jų vesti negalima. Bet ar tikrai?
Iš tikro vidutinis darbo jėgos apmokestinimo mažėjimas būtų teigiamas žingsnis Lietuvos ekonomikai, o trūkstamas pajamas būtų galima gauti iš pelno ir kapitalo mokesčių. Eurostat duomenimis, „mokesčiai darbuotojams sudarė didžiausią dalį – daugiau nei pusę – Lietuvos biudžeto pajamų“, kas rodo, kad Lietuvoje darbo pajamų apmokestinimas yra didelis, tuo tarpu „pelno mokesčio tarifas Lietuvoje yra [...] vienas mažiausių Europos Sąjungoje“, o mažesnis tarifas yra tik Bulgarijoje, Kipre ir Airijoje.
Iš kapitalo mokesčių Lietuvoje surenkamų valstybės pajamų, kaip nurodo Eurostat, Lietuva buvo „tarp dviejų mažiausių iš tų ES šalių, kurios pateikė duomenis“. O kur dar vartojimo surenkami mokesčiai, pagal kuriuos Lietuva vėlgi yra „viena penkių mažiausių šalių Europos Sąjungoje“... Tiesa, dėl pastarųjų vis tik reiktų atsargiai, nes jie, reikia nepamiršti, yra regresiniai.
Kitais žodžiais tariant, progresiniams mokesčiams Lietuvoje vietos, manau, tikrai yra, tačiau nėra norima juos rekomenduoti, nes kitaip tektų kaip nors tą biudžeto skylę užlopyti, o vienas tam realiausių būdų būtų pelno ir kapitalo mokesčių augimas. O juk verslo atstovai ir ideologiškai verslui palankūs atstovai, dominuojantys darbo grupėje, nenori pjauti šakos, ant kurios sėdi, ar ne?
„Kairioji“ valdančioji koalicija: mes nuspręsime kaip Jūs, lietuviai, gyvensite!
Ne per seniausiai dabartinės valdančiosios koalicijos dominuojamame Seime kelią pradėjo skintis keletas prieštaringai vertinamų įstatymų pataisų. Petro Gražulio kova su homoseksualų-pedofilų klanu iš Briuselio, siekiančiu užvaldyti Lietuvą (absurdo tipo hiperbolė) buvo pakylėta į naują lygį.
P. Gražulis, kaip man atrodo, tikėdamas, kad turi teisę į moralės ir dorovės monopolį, užregistravo įstatymo pataisas, pagal kurias homoseksualistai už homoseksualizmą propaguojantį elgesį turėtų būti baudžiami piniginėmis baudomis nuo 1 tūkst. iki 3 tūkst. litų jei tai vyksta pirmą kartą, ir nuo 3 tūkst. iki 6 tūkst. jei tai daroma antrą kartą.
Nors P. Gražulis jau ne pirmą kartą siūlo tokias ar panašias įstatymų pataisas, tačiau šį kartą, skirtingai nei anksčiau, jo pataisas palaikė net 50 parlamentarų ir siūlomos pataisos pirmąjį įstatymo leidybos barjerą įveikė (galutiniam sprendimui priimti dar reikia 2 balsavimų „už“). Kas dar labiau šokiruoja (arba, tiesą sakant, banaliai nešokiruoja...) – bent jau oficialiai save kairiąja vadinanti valdančioji koalicija Seime turi daugumą, o net 3 iš 4 valdančiosios „kairiosios“ daugumos partnerių tokiam pasiūlymui pritarė.
Panaši situacija ir su kita „kairiosios“ valdančiosios koalicijos partnerės Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pasiūlytu praktiškai bet kokių abortų draudimu. „Lenkai“, kaip ir P. Gražulis, taip pat tarsi įsivaizduoja, kad turi teisę į moralės monopolį ir turi teisę spręsti už moterį kaip jai elgtis su savo kūnu. Šį „lenkų“ projektą palaikė 46 parlamentarai, tarp kurių iš valdančiųjų „už“ buvo „tvarkiečiai“, „darbiečiai“ ir LLRA.
Spręsti, ar gerai minimos iniciatyvos ar blogai, nėra šio straipsnio tikslas. Tebūnie tai būna kiekvieno Jūsų, gerbiamieji skaitytojai, asmeninis įvertinimas. Visgi, esminis klausimas lieka: ar taip turi elgtis kairiaisiais save vadinantys politikai? Ar taip turi elgtis centro-kairiąja valdančiąja dauguma besivadinanti koalicija?
Čia reiktų apsibrėžti kas, moraline prasme, apskritai yra tie centro-kairieji. Norėčiau pacituoti savo paties rašytą apibrėžimą šia tema: „kalbant bendrai, centro-kairieji pasisako už realią galimybę žmogui siekti laimės ir sėkmės taip, kaip jis tai supranta. [...] Skeptiškai yra žiūrima į tradicinės moralės normas, diktuojančias normalų elgesį implikuojant tokio elgesio siektinumą: manoma, kad žmogus ne tik turi turėti teisę laimę suvokti ne vien pagal tai, kokį laimės suvokimą pateikia tradicinės moralės normos, bet ir jos realiai siekti, nepaisant tradicionalizmo. Taip suteikiama asmeninės laimės siekimo galimybė ne vien tiems, kurie laimingi gyvendami pagal konservatyvias moralės normas, bet ir tiems, kuriuos tos normos varžytų.“ (šaltinis)
Kitaip tariant, nei vienas, nei kitas „centro-kairės“ valdančiosios daugumos partnerių pasiūlymas tikrajai, vakarietiškai centro-kairei netinka.
Pabaigai
Tai ar dabartinė valdžia apskritai galima būti vadinama „kairiąja“? Atsakymas į pirmą klausimą, deja, yra neigiamas. Jei praeitojoje kadencijoje valdančios Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai bei abejos liberalų partijos pagrįstai buvo vadinamos dešiniosiomis, tai dabartinė koalicija, lyginant su praeitos kadencijos, yra tik šiek tiek kairesnė, o ne kairioji apskritai. Ir tai tik ekonomine prasme: moraline prasme galima netgi teigti, kad skirtumų, bent jau kol kas, praktiškai nėra.
„Po šių rinkimų dešiniuosius tikriausiai pakeis nekairieji“, – taip prieš rinkimus buvo rašyta minėtame straipsnyje. Nors galima pripažinti, kad socialdemokratai, lyginant su „darbiečiais“, „tvarkiečiais“ ir „lenkais“ yra patys kairiausi ir patys sąlyginai „liberaliausi“ iš visų valdančiosios koalicijos partnerių, juos geriausiu atveju, manau, būtų galima pavadinti centristais tiek ekonomine prasme tarp dešinės ir kairės ekonominių doktrinų, tiek konservatyvumo-liberalumo skalėje: viena vertus, jie liberalesni už visas kitas partijas, išskirus liberalų sąjūdį, kita vertus, jų moralinis liberalumas taip pat yra nepakankamas kaip kairiajai partijai.
Vargu, ar vienos centristinės politinės partijos ir 3 į dešinė linkusių konservatyvių populistinių politinių jėgų tandemas gali būti centro-kairiąja valdančiąja dauguma.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!