Dažnas auginantis vaikus ir paauglius susiduria su religiniais Sakramentais, kaip pirmoji Komunija, sutvirtinimo Sakramentas. Vaikas, jaunuolis, paauglys, turi bažnyčioje baigti mokymo kursus, lankyti bažnyčią ištisus metus kiekvieną sekmadienį, susirenkant parašus, išsilaikyti egzaminus ir tik tada eiti į tą iškilmingąją šventę. Ar jaunam žmogui, paaugliui, tokia prievolė - eiti, daryti, rinkti tuos parašus, nepadaro bažnyčios atgrasios?

Pažiūrėjus bažnyčioje į jaunus žmones, kurie ruošiasi vienam ar kitam Sakramentui, jie jau sau neranda vietos, negali išbūti ramiai - žvalgosi, dairosi. Susidaro toks įspūdis, kad gavęs vieną ar kitą Sakramentą, jis neis į bažnyčią iki kito Sakramento, ritualinių apeigų ar metinių švenčių.

Tas bažnyčios priverstinis lankymas gal ir skatina jauną žmogų būti religingu, bet nežinau, kokiam procentui tai patinka. Ta tvarka yra nepatogi ir tėvams, kurių vaikai ruošiami pirmajai komunijai. Visus metus visi savaitgaliai parduoti bažnyčiai, Dievui, maldai. Turi eiti į bažnyčią ir rinktis tuos nelemtus parašus. Tu kaip ir negali kur nors išvykti su šeima pailsėti savaitgaliui, savaitei ar mėnesiui, nes turi rinkti tuos parašus.

Yra labai geras posakis: „prievarta nieko nepasieksi“. Aš pats augau ir savo vaikus auginu religingoje šeimoje, bet ar ta prievarta neatbaidys jauno žmogaus nuo bažnyčios?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!