Po kelių susitikimų kartu apsigyvenome, praleidome 1,5 metus. Dabar, kai rašau ir prisimenu tai, nejaučiu jokios nuoskaudos. Laikas kurį praleidome kartu mažų mažiausia išlieka prisiminimuose ant pirštų galų. Nes tai – pirma meilė. O pirma meilė nerūdija. Tačiau viskas, ką kartu išgyvenome, verta to, kad visuomet tai prisiminčiau.
Įsimylėjau iki ausų
Nepažinojau jokio kito žmogaus kaip tu – grožis, protas, humoro jausmas ir žavesys mane pakerėjo. Iš suaugusio žmogaus virtau mažu vaiku, kuris kas penkiolika minučių siuntinėjo žinutes su bučinukais, klausinėjo, ką dabar veiki, rašė, kad pasiilgo ir negalėjo susitaikyti su kiekviena akimirka praleista be tavęs. Ji prilygo negyvenimui.
Vėjavaikiškumas
Bandžiau būti bet kuo, tik ne savimi. Buvau paskendęs rūke iki dangaus. Nepastebėjau jokių tavo trūkumų. Tik tenorėjau būti kartu amžinai. Todėl šypsojausi tau, teikiau glėbius gėlių, stengiausi pasirodyti intelektualus ir įtikti tavo draugams. Išbandžiau tūkstančius būdų tave sužavėti. Vien tam, kad stipriau prisirištum prie manęs. Bijojau tavęs netekti.
Kaip dabar suprantu, tai buvo kvaila. Elgiausi kvailai. Draugai man sakė, kad neapsigaučiau, minėjo neištikimybę, melą ir apgaulę, bet kas man iš jų kalbų, jei man niekas nerūpėjo, tik tu?
Karietomis pradardėjusios akimirkos
Tu man atvėrei duris į visą pasaulį. Parodei, kiek daug galimybių galima išnaudoti ir kiek daug įmanomų būdų būti. Tiesiog. Pradėjome lankytis kino teatruose, aplankėme kelias parodas, spektaklius. Siautėme vakarėliuose ir draugų susibūrimuose. Viskas atrodė nuostabu – geriau ir būti negali. Susipažinai su mano tėvais, jiems iš karto patikai. Tik...Ne laiku ir ne vietoje palikai telefoną.
Įtarinėjimai
Tuomet atsivėrė Dantės pragaro ratai. Aš tapau nuolatos įtarinėjantis, vadovaujantis, niekur tavęs neleidžiantis mulkis, kuris vieną dieną prarado tave ir buvo per vėlu ką nors pakeisti. Bet tai ne mano kaltė, ne mano. Visos žinutės tavo telefone, skambučiai... Siūlymai vėliau susitikti. Kvietimai pasimylėti, skirti ne man. O aš sunkiai dirbau. Tam, kad gyvenimas būtų šviesesnis. Tikėdamas, kad meilė tikra. Kovojau dėl tavęs Atkalbinėjai mane. Sakei, kad nesvarbu, kas parašyta žinutėse, svarbu tik tai, ką tu jauti man. Tačiau aš ir taip buvau per arti tavęs prisirišęs, prirakintas prie aortos tavo širdyje, kad nesugebėjau atsitokėti, todėl viską tau atleidau. Ir vėl stengiausi mūsų santykius išlaikyti.
Gaminau pietus ir vakarienes, kad per maistą vėl rasčiau kelią į tavo širdį. Netekau keleto gerų draugų, kurie sakė, kad mūsų santykiai netikri. Kad greitai išsiskirsim. Ir viskas tik dėl to, kad pats mumis aklai tikėjau.
Peržengta riba
Galiausiai lioviausi stengtis ir stebėjau padėtį iš šalies. Vis rečiau kur nors išeidavom kartu, vis rečiau apsikabindavom. Jaučiausi tau ne artimas, kol vieną dieną įsitikinau, kad draugai buvo teisūs, o aš klystu. Tai įvyko tą dieną, kai aptikau jį ir tave mūsų lovoje. Guolyje, kurį taip stengiausi kurti dėl mūsų. Tai buvo galutinė riba. Žingsnis, žengtas atgal. Nepadėjo jokie atsiprašymai, tavo pasiaiškinimai ir žavesys. Susidėjau daiktus ir palikau tave. Praėjus šiek tiek laiko atsigavau. Man pasidarė geriau – jau pusmetis, kai nesulaukiau jokio tavo skambučio ir metai, kai pats nei rašau, nei skambinu. Apytiksliai.
Esu kitam mieste, kitoje aplinkoje. Esu laimingas. ir nesvarbu, kaip jautiesi, ką veiki ar su kuo esi tu. Jau geriau likčiau vienišas, nei kelčiau koją antrą kartą į „tą pačią upę“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ar antra pusė reikalinga tam, kad būtum laimingas? Visi, jos ieškantys, choru tikriausiai išrėktų garsų „Taip!“, o ją turintys suabejotų – juk problemos kyla, sunkumai gyvenime pasitinka, nepaisant to, esi vienas, ar ne. O juk bėdas gali ir sukelti ir tas vienintelis ar vienintelė, kurio taip intensyviai buvo ieškota... Pažįstamas jausmas?
Pasidalinkite savo istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki rugpjūčio 31 d. Konkurso prizas – „iPad Air“ planšetė.