Taigi, mano nuotykių su kirpėjomis būta visokių. Viena kirpėja ilgai apžiūrinėjo mano plaukus ir vis nesiryžo jų kirpti. Kai pagaliau ryžosi ir atėjo laikas palyginti plaukų ilgį prie veido, ji susimąsčiusi ir melancholišku balsu pastebėjo: „Dešinėje veido pusėje plaukai auga greičiau nei kairėje, todėl jie būna nevienodo ilgio. Taip pas jus ir yra! Kaip įdomu.“
Tiesą pasakius, nesu tikra ar nesumaišiau pusių, nes šio mokslinio trichologijos (plaukų ir galvos odos mokslas) fakto taip ir nepatikrinau, bet man jis pasirodė visiškai neaktualus ir nereikšmingas. Juk atėjau plaukus nukirpti, o ne juos stebėti ar daryti mokslines išvadas. Aš, žinoma, nesu prieš mokslinius faktus, bet jaučiau, kad ši kirpėja kirpimo metu jautėsi nejaukiai. Supratau, kad pas šią kirpėją daugiau negrįšiu, nes nenorėjau jos daugiau kankinti.
Labiausiai nustebino kitos kirpėjos klausimas, kai mano ševeliūroje ji pastebėjo keletą žilų plaukų.
„O, žili plaukai! Daug praleistų progų?“ – paklausė ji guviai.
Tiesą pasakius, net žagtelėjau, išgirdusi tokį klausimą ir pradėjau mąstyti apie visas praleistas progas. Na, ir stipendijos mokslams užsienyje negavau, ir nesulaukiau to vaikino skambučio, o draugė niekad negrąžino paskolintos Maiklo Džeksono kasetės. Tada pabandžiau įsivaizduoti, o kaip vis tik reikėjo tų progų nepraleisti ir išvengti žilų plaukų? Vadinasi reikėjo stipendijos nesiekti, vaikino skambučio nelaukti, o draugei kasetės reikėjo iš viso neduoti.
Ir išties, radus tokias alternatyvas pajutau savyje mažiau įtampos. Žinoma, nepasidalinau su kirpėja savo pamąstymais apie praleistas progas.
„Tikriausiai tokie genai“, – burbtelėjau.
Tai buvo dar vienas neginčytinas mokslinis faktas apie plaukus, nors galbūt reikėtų tikrai mažiau jaudintis.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Kartą grožio salone...“ Savo istoriją siųskite adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite „Cascada“ dovanojamą profesionalų 200 eurų vertės plaukų džiovintuvą.
