Prieš susitikimą su vienu vaikinu iš Kėdainių (o aš gyvenu Kaune), bendravome žinutėmis. Vienoje žinučių jis užsiminė, kad nevažiuos į Kauną pas mane susitikti tol, kol lauke bus blogas oras, nes jis nusipirko naują mašiną (aišku, BMW) ir nenorėjo, jog ji važiuojant keliu jam apdulkėtų.
Šis sprendimas pasirodė gana keistas. Bet. Išaušo ta didžioji diena, kada kelyje buvo mažai dulkių, ir jis atvažiavo į pasimatymą. Atrodė normaliai, bendravome irgi normaliai, buvome susitikę viename iš parkų.
Vėliau nusprendėme važiuoti pavalgyti į vieną iš kavinių prie autostrados.
Prisėdome prie staliuko ir, pamatęs šalia sėdinčius policininkus, jis užsiminė, kad kai kelis sėdėjo "zonoje" kelis metus, labai nemėgo policininkų ir prižiūrėtojų. Ir dar labai džiaugėsi, kad jo buvusi žmona jį lankė su krepšiais Lukiškėse.
Neatrodė, kad gėdytųsi šio savo gyvenimo etapo. Pyragas, kurį tuo metu valgiau, man užstrigo gerklėje. Norėjau kuo greičiau dingti iš ten ir tikrai nenorėjau laukti, kol jis mane parveš namo.
Greitai atsiprašiau jo, pasakiau, kad turiu eiti namo, nors ir supratau riziką permirkti kiaurai, nes dangus buvo pilnas audros debesų.
Vaikinas, o gal greičiau vyras, dar siūlėsi pavėžėti iki namų, bet įtikinau jį, kad netoliese gyvenu ir tikrai pareisiu. Nors iki namų buvo gal 7-8 km. Nusprendžiau eiti namo pėsčiomis - ne autostrada, o keliukais, krūmynais, laukais.
Einant namo užklupo didžiulė audra, pradėjo pilti kaip iš kibiro, dangus mirguliavo ir svaidėsi žaibais ir perkūnija. Tai buvo pati ilgiausia mano kelionė namo. Nebuvo kur pasislėpti nei nuo lietaus, nei nuo žaibo.
Grįžau namo permirkusiais drabužiais, telefonu, šlapia pinigine ir rankine. Ačiū Dievui, tas vaikinas man daugiau nei skambino, nei rašė. Matyt, susiprato.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Pats blogiausias pasimatymas“. Savo pasakojimus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt, nepamirškite temos laukelyje nurodyti konkurso pavadinimo. Visas sąlygas rasite paspaudę čia.
