Galbūt tai – tiesa, bet didžiausiais krikščionimis dauguma tampa tada, kai jie pateikia savo nuomonę apie situaciją, kuri jų visiškai neliečia (kol kas) ir, maža to, jos visiškai nesupranta. Jiems gaila visų aplinkui, tik, aišku, ne savų neįgaliųjų, pensininkų, vaikų namų auklėtinių ar tų pačių Rukloje tupinčių pabėgėlių. Išimtį turį tik kačiukai su šuniukais, bet ir tai tik, kad pasidalintų tomis fotografijomis savo „Facebook‘e“.
Todėl mes esame tikri europiečiai, nes tikram europietiškam-krikščioniškam gailesčiui būtina sąlyga – visi dvikojai, kurių gailimasi, turi būti mažiausiai už 2000 km nuo gailėtojo buvimo vietos. Gailėtojas apie juos turi nieko nežinoti ir nesidomėti kas ten, kaip ir kodėl, trumpai tariant, priežasties ir pasekmės ryšio paieškos jam turi būti iš principo svetimos.
Taip pat būtina dramatiška istorija – kur nors Afrikoje jaunuolis Mahatmis Vibir penkias darbo dienas ėjo iki šulinio vandens, bet likus pusvalandžiui kelio, sukniubo nuo troškulio ir nukeliavo į amžinuosius medžioklės plotus. Reikia šito įvykio foto – nuo pirmos nuotraukos su kibirais (padarytos atsitiktinio turisto) iki paskutinės – su herojaus likučiais grifų apsuptyje leidžiantis saulei, ir, aišku, meninio natiurmorto su tuščiais kibirais, blaškomais dykynėje (nuotrauka juodai balta, įspūdžiui pabrėžti).
Taip tuščias kibiras tampa visuotiniu pagalbos poreikio simboliu. Po to visos televizijos rengia reportažus, kuriuose kalbindami giminės, kaimynai ir vietinės administracijos (jei tokia ten yra) pusiau apsirengę veikėjai. Visi verkia, nes Vibir'as buvo geras žmogus, visiems padėdavo ir net šį kartą ėjo vandens ne dėl savęs, o dėl sunkiai sergančios tetos (teta, beje, irgi numirė, bet kam tai dabar rūpi, be to, ji buvo sena).
Žmonės Europoje renkasi į mitingus su transparantais „Je suis Kibiras“, medžiotojai siūlo didinti sumedžiojamų grifų kvotą dėl jų nepagarbaus elgesio su mirusiuoju, o žymiausias vietinis skulptorius jau ruošia paminklo „Tušti kibirai“ eskizą. Michael'as Moore'as pradeda kurti dokumentinį filmą „K(V)ibiro svajonė“, Steven'as Spielberg'as nusiperka šios istorijos ekranizacijos teises, o Denzel'is Washington'as sutinka jame vaidinti jaunuolį be jokio honoraro, nes ir taip jau „kvepia“ Oskaru. Mark'as Zuckerberg'as sukuria aplikaciją, kur kiekvienas „Facebook‘o“ vartotojas gali pasikeisti savo profilio nuotrauką į kibiro ir, prisijungus prie savo paskyros pamatai, kad 99 proc. tavo „draugų“ yra visiški kibirai ir didžiuojasi tokiais esantys.
Neapsieinama ir be sąmokslo teorijų – Milda Bartašiūnaitė ir jos fanai pradeda teigti, kad kibirai buvo įmagnetinti JAV specialiųjų tarnybų, o kadangi ten neseniai buvo aptikti geležies rūdos klodai, jaunuolį kibirai vedė ratu, kol jis nusibaigė.
Rusijos spauda šią mintį pasigauna ir nenuilsdama transliuoja visais savo propagandiniais kanalais. Raudonasis kryžius nedelsdamas pradeda įgyvendinti projektą „Neleiskime kibirui skambėti“ (nesupratusiems pavadinimo potekstės, padėsiu – kad neskambėtų, kibiras turi būti pilnas). Ir tada už 30 mln. eurų, surinktų per tiesiogiai transliuotą paramos koncertą su žymiausiais pasaulio muzikantais, nutiesiama traukinio vėžė šulinio link 39 gyventojus turinčiam kaimeliui.
Raudoną juostą per atidarymą kerpa pats Bono (iš populiariaus ansamblio U2) su Angela Merkel. Žiniasklaida tiesiog plyšta nuo šios istorijos eskalavimo ir net sukuria specialią „prime time“ laidą „Kibir tele Vibir“, kurioje dalyvauja G7 lyderiai. Ten diskutuojama, jog naujoji vėžė yra naujų galimybių trečiajam pasauliui simbolis. Visas pasaulis prie televizorių ir kompiuterių ošia iš pasitenkinimo, nes atliko tikrą žygdarbį, ir kramsnodami čipsus palengva nurimsta. Geras darbas padarytas, žmonijos laukia šviesi ateitis.
P.S. Vienam iš tiriamosios žurnalistikos korifėjų, ištyrus minėtą įvykį paaiškėja, kad istorijos herojus ėjo skersai per aplinkui ir iš tikrųjų visi kiti iki šulinio nueina per pusvalandį, o didžiausiam kaimo žiopliui Vibir'ui reikėjo tik kompasą už porą eurų padovanoti (ir, aišku, išmokyti juo naudotis) ir problemos kaip nebūta. Tos publikacijos niekas neskaito (tačiau visi apie ją yra girdėję ir nuoširdžiai piktinasi), o autorius užmėtomas akmenimis idant savo niekam neįdomiais faktais neterštų gražios iniciatyvos ir mirusiojo atminimo. Juk svarbu tik pats procesas, o visa kita yra nereikšmingos detalės.
Ši, tikrais faktais paremta, istorija man kažką primena, tik niekaip negaliu prisiminti ką...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!