aA
Karts nuo karto vis atgaivinama tema apie Norvegijos tautos subtilybes pakursto ugnelę daugelio širdyse. Panašu, kad daliai žmonių ji taip ir liks nesuprasta iki galo, kaip kad liko nesuprasta ir Kedžių istorija.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Klysta visi

Pradėdamas reikšti mintis, norėčiau išsyk patvirtinti, kad tai ne užsakytas straipsnis ar pan., tai tiesiog mano nuomonė, pamąstymai, minčių kratinys. Ir tikrai nenorėčiau liaupsinti vaikų apsaugos sistemos Norvegijoje, bet svyruojantiems tarp teigiamos ir neigiamos nuomones apie ją, norėtųsi pasakyti – tikrai nėra taip, kaip kartais „piešiama“.

Žinoma, sunku keisti nuomonę, ypač kategoriškų, radikaliai mąstančių žmonių, ar tų, kurie galbūt net gauna finansinę naudą už purvo pylimą ant, pavadinkim, šviesių tautų, tokiu būdu kiršindami žmones valstybės viduje...

Daugybę metų man Norvegija yra šalis, kurioje uždirbu duonai (darbas vyksta komandiruočių principu, taigi buitį kuriu Lietuvoje), ir teko apsilankyti turbūt daugelyje instancijų dėl man rūpimų vienokių ar kitokių klausimų. Na, neteko būti atstumtam, įžeistam ar pasijusti nejaukiai, nes štai, aš iš Lietuvos. Ir jau prieš 15 metų žinojau, kad šiukštu, nesiūlyčiau kyšio policininkui – bus labai riesta.

Kalbant apie iš piršto laužtą informaciją apie galimai korumpuotą „Barnevert“ sistemą... Neverta plėstis, tiesiog pagalvokime: argi šalis, turinti trilijoną litų rezervinių lėšų negalėtų dalies jų panaudoti demografinėms problemoms spręsti, na, kad ir bendradarbiaujant su trečiųjų šalių globos namais ir pan.? Vėlgi, nereiktų suprasti, kad nėra problemų, yra jų, bet tai sprendžiama.

Pavyzdžiui, kai dažnai gatvėje sutinki Dauno sindromą turintį žmogų, gali galvoti, kiek tokių žmonių čia daug... Ir aš taip anksčiau maniau, bet žiūrint į procentus – ne ką daugiau nei pas mus, jie tiesiog puikiai integruojami į visuomenę ir gyvena daugmaž visavertį gyvenimą. Čia mes irgi, deja, atsiliekame dešimtmečiais.

Kalbant apie „Barnevert“, panašu, kad ši sistema – irgi ne be priekaištų, klystanti. Kilęs ažiotažas galėtų turėti grįžtamąjį ryšį sistemai, kas galbūt privers kažką kažkur peržiūrėti. Galbūt. Klystame visi, tik klaidų pasekmės būna skirtingos. Kas geriau – padaryti per daug ir išsaugoti gyvybę ar asmenybę, ar per mažai ir prarasti ją? Norvegijoje vadovaujamasi pirmuoju modeliu, o mes jo, panašu, išvis neturime (…).

Aišku, kaip paprastas pilietis gali suprasti, suvokti teisybę, jeigu žiniasklaida dažnai labiau orientuota į reitingus, perskaitytų straipsnių skaičių ir pamiršta elementarią taisyklę ( o gal nėra tokios?) neskelbti to, kuo nesi tikras? Ir kiekviena save vertinanti televizija ar laidos vedėja, manau, turėtų ypač objektyviai vertinti ir analizuoti galimai opesnes žmogaus ar tautos problemas. Juk žinome – žmonės kartais suvokia viską tiesiogiai ir kartais jiems bulvarinės laidos vedėjo nuomonė yra svaresnė už nagrinėjamos temos specialisto ir pan. Na, ką padarysi – demokratija, o demokratiškoje visuomenėje turime būti demokratiški nedemokratiškiems žmonėms pilantiems purvą ant demokratiškų tautų.

Skandalai turi pliusų

Vis dėlto, nūdienos „norvegiškos istorijos“, kitaip nei anksčiau žiniasklaidos tampytos ir gabalais plėšytos, turės išliekamąją vertę. Kokią?

Manau, daugiausiai teigiamą. Pasipiktinę žmonės, išlieję įtūžį internetinėje ar kitoje platybėje, pagalvos – o kaip gi aš pats, koks aš, ar tikrai toks teigiamas, kokie norvegai neigiami? Kokie mano vaikai? Ar jie laimingi? Ar aš apskritai stengiuosi, kad jie būtų laimingi, o gal tiesiog toliau judu vaga ir to nežinau? (...)

Manau, yra daugybė klausimų, kuriuos galime užduoti pirmiausiai sau, o atsakę į juos – rimtai pasvarstyti, ar tikrai tai tas kelias, kuriuo aš noriu eiti? Aš optimistiškai tikiuosi, kad daugelis mūsų kilstelės kartelę aukščiau, pradedant žemiausiu sluoksniu ir kopiant aukštyn. O kilti mes tikrai turime kur kilti...

Norisi tikėti, kad anksčiau vienaip ar kitaip profilaktiškai smurtavę piliečiai susivoks, kad sumažės vakarais išgerto alaus kiekiai, vaikų gimtadieniai vis dažniau bus vaikų, o ne suaugusiųjų palėbavimas, o gal tas verslus, vis bebėgantis tėvas sustos ir pagalvos, ar tikrai nepamiršau ko nors svarbaus...

Galbūt pliusų „užsidės“ valdantieji politikai, deklaruodami, kad štai, pristabdėme emigraciją. Taip, tos istorijos ne tik, kad sustabdė kažką emigruoti, bet ir privertė šeimas, bijančias sunkios „Barnevert“ rankos, sugrįžti į gimtinę. Tai vėl į naudą, nes, tikėtina, kad grįžę žmonės nepuls auklėti vaikų senoviškais metodais dėl to, kad jie jau Lietuvoje – manau, jie rinksis tarpinį variantą (ir, galimai, tikrai gerą) tarp norvegiško ir lietuviško. Norvegijoje likę lietuvaičiai natūraliai prisitaikys prie esamų normų ir įstatymų.

Ko galime išmokti iš Norvegijos?

Kaip minėjau, pačiam daugybę metų teko ir vis dar tenka pažinti Norvegiją „iš vidaus“ ir iš tiesų mums dar reikia nemažai iki jų užaugti. Ir netgi nesakyčiau, kad įstatymiškai, – manau, mentalitetas yra visa ko pagrindas. O jis keičiasi lėtai, priklausomai nuo aplinkybių gali ir nepasikeisti. Štai kodėl visi sveikos nuovokos žmonės turėtų labai stipriai pasitempti, pradėti nuo savęs. Turime žinoti, kas mes, kuo tapome, kuo norime būti. Reikia išmokti atsiriboti nuo neigiamos informacijos, turime suvokti, kas naudinga mums patiems ir aplinkiniams.

Man asmeniškai pakanka to, kad aš žinau, ant kokio slenksčio buvome prieš 25-erius metus ir kad tik laimingai susiklosčius aplinkybėms mes dabar esame tokie, kokie esame – laisvi, demokratiški. Žinodamas tai galiu judėti į priekį. Ar turi teisę niurzgėti, kai pagalvoji apie žmonių išgyvenimus karo, trėmimo, genocido metais? Mano močiutė palaidojo jauną vyrą Sibire, liko su trimis vaikais, sugebėjo išgyventi, grįžti, nugyventi likusį gyvenimą neprarasdama optimizmo. Ir tokių istorijų galime išgirsti daug. Esmė – net ir sunkiausiais metais žmonės juokėsi, panašu, natūraliau nei dabar.

Ką tai reiškia? Kodėl mes taip elgiamės? Galbūt mums reikia sukrėtimo, gero papurtymo, kad suvoktume, ką turime ir ką galime prarasti. Turbūt mažai kam to norėtųsi. Taigi nustokime gyventi iliuzijomis, propagandiniais skiedalais, apsidairykime aplinkui – turime pamatą, jau ir namas stovi, liko apdaila – kokiomis spalvomis dažysime, yra mūsų pačių pasirinkimas.

Mes turime suvokti savuosius kertinius dalykus ir jų laikytis. Laikysimės mes – laikysis mūsų vaikai. Po 10-20 metų turėsime rezultatus. Kas tie kertiniai dalykai, paklausite. Čia ir atsispindi mūsų mentalitetas.

Kiekvienas iš mūsų juos galime suvokti savaip ir nepavyktų pasakyti, kad laikytumėmės 10 Dievo įsakymų. Tai juk gali būti nepriimtina žmogui, kuris netiki Dievu. Vis dėlto, ar tikintis esi, ar ne, privalu turėti savus moralės įsakymus, ar jie būtų pasiskolinti iš Biblijos, ar iš Korano, ar suformuluoti savi. Tai ne taip svarbu. Svarbu turėti atspirties tašką. O tiesa dažnai slypi paprastume...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite patarti ar pasidalinti savo patirtimi, papasakoti apie savo gyvenimą svetur? Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau:

Įvertink šį straipsnį
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Vilniaus centre gyvenančią moterį papiktino registracijos į mokyklas sistema (5)

Gyvename Vilniaus centre. Nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. mūsų vaikas turėtų pradėti lankyti pirmą...

Lietuvių bruožas, kuris erzina: tautiečiai tik apsimeta viskuo nepatenkinti (7)

Lietuviai laimingų žmonių tauta. O jeigu kartais mums pasirodo priešingai, tai tik dėl to, kad...

Pasodino vaiką ant „nusiraminimo“ kėdės šalia baseino – viską mačiusio vyro komentaras įskaudino (37)

Viskas atsitiko prieš kokį mėnesį. Buvau „Impulso“ sporto klubo baseine su vyresniais...

Jauną motiną pribloškė akušerės sprendimas – tik vėliau sužinojo jo priežastį (129)

Mano istorija prasideda 2018 metais kovo 27 dieną. Gimdžiau mažesnio Lietuvos miesto gimdymo...

Vaikino neatsargūs žodžiai privedė iki skyrybų, bet jo pamiršti negali (21)

Nuo tos dienos, kai perskaičiau šį laišką, kurį rašei prieš Valentino dieną, negaliu ramiai...

Top naujienos

Jei norite būti sveiki ir energingi – skubėkite į pievas: pirmieji žalumynai – patys naudingiausi (6)

Jei norite būti sveiki bei energingi pavasarį, žolininkai ragina skubėti į pievas, kuriose jau...

„Neįmanoma misija“ virsta įmanoma? Realūs scenarijai, kurie pamėtėtų „Žalgirį“ į Eurolygos TOP-8 (52)

„Neįmanoma misija“ – vienas garsiausių veiksmo filmų pasaulyje, kurį sudaro šešios dalys....

Tikrasis tuštėjančių Lietuvos regionų veidas: iš 300 eurų pensijos pragyvena dviese, emigracija naikina viską (634)

„Lietuvos regionai miršta“, – DELFI lankantis Utenos rajone sakė jo gyventojai. Pasak jų,...

Vašingtonui grūmojant, socialinių tinklų milžinai puola slėptis

„Facebook Inc.“ garsiai giria savo naująjį planą integruoti pranešimų siuntimo produktus ir...

Theresos May problema, vedanti į blogiausią scenarijų: ją išsprendus krizė baigtųsi akimirksniu (153)

Vienintelis būdas išsivaduoti iš krizės gniaužtų – sugebėti sutelkti parlamento daugumą,...

Sprendimas, galintis atverti Pandoros skrynią: rizikuoja pateisinti kitų šalių ekspancionizmą (12)

JAV prezidentas Donaldas Trumpas vėl laužo diplomatines normas, šįkart – paremdamas Izraelio...

Šeštadienį Lietuvoje prasidės elektromagnetinė audra: ragina pasisaugoti turinčius širdies problemų (46)

Mokslininkų duomenys rodo, kad šeštadienį, apie 15 valandą, Lietuvą pasieks elektromagnetinis...

Kuri mitybos sistema geresnė – ketogeninė ar Viduržemio jūros regiono? (3)

Prieš gardžiuodamiesi sviestu ir kumpiu, išsiaiškinkime, ar populiarioji ketogeninė dieta –...

Vilniaus centre gyvenančią moterį papiktino registracijos į mokyklas sistema (5)

Gyvename Vilniaus centre. Nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. mūsų vaikas turėtų pradėti lankyti pirmą...