Pirmas įspūdis dėl to mėtymo į Jėzaus veidą buvo tai, kad visi, kurie elgiasi nedorai, mėto mėšlą į Dievo veidą. Juk kai skriaudžia vaiką, tėvui skauda labiau. Dievas davė tokius paprastus pamokymus kaip gyventi, o žmonėms per daug sudėtinga jų laikytis. Spektaklio herojus myli savo artimą kaip pats save. Ar visi taip galime? Režisierius pataiko į ten, kur skaudžiausia?
Tai gal tie, kuriems sunkiausia gyventi pagal Dievo įsakymus, labiausiai niršta tik dėl paveikslo teršimo? Nupiešto paveikslo. Ne to tikrojo, kuriam mėšlu užkrečiam akis, darydami nešvarius darbelius.
Jei man kas nepatinka, tai ir nežiūriu. Juk teatras ne televizija. Jis neateina į tavo namus. Ten eini pasiruošęs, nusiteikęs perprasti, ką norėjo pasakyti režisierius.
Režisieriais netampama taip paprastai: labas, aš režisierius. Jei tai jau pripažinti žmonės, tai pripažinkim kūrybos laisvę. Jie, tarsi psichologai, padedantys pažvelgti į savo vidų. O kartais ten pažvelgti nejauku. Kiek vienadienių spektaklių miršta, tik spėję išvysti sceną... Leiskim teisti žmonėms. Kodėl grupelė žmonių turi nuspręsti, ko reikia ar ko nereikia kitiems?
Kai TV pradeda rodyti mūsų „žvaigždes“, besimaivančias savaitgalio vakarą, jungiu kitus kanalus. Dažniausia rusiškus (patriotai tuo turėtų susirūpinti), arba dedu savo pasirūpintą filmą. Arba skaitau. Tik gaila tų, kurie turi tik lietuviškus didžiuosius kanalus ir kuriasi gyvenimo paveikslą pagal tokį viešą vaizdą. Daugelis mūsų TV laidų tiktų tik uždariems „elito“ vakarėliams. Ir niekas jų nepuola, kad plauna smegenis didelei Lietuvos gyventojų daliai. Kodėl? Nieko neišmanau ir apie viešą žodį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!