Matai, turi parodyti raumenį ir jėgą, ir antrą pusę susirasti apsilankęs kultūrkėje, bare arba, pagal senolių prie balanos patvirtintą formulę, – per draugus. Bet po truputį lietuvaitis vis dėlto nedrąsiai bando ieškoti savo širdies užkariautojo internete. Ir vaizdas, pasakysiu, baisokas. Ir daromas klaidas galima narstyti paeiliui.

Viena rimčiausių problemų internete yra vardo paieškos savo skaitmeniniam „aš“. Kitam, žiūrėk, ir „Facebook“ tampa neperžengiamu slenksčiu, o čia dar pažinčių svetainė, kurioje net nereikia vartoti vardo ir pavardės. Tai ką daryt? Patartina, sakyčiau, vartoti didžiasias raides (kur reikia) ir nevartoti skaičių.

Tvarkingas pseudonimas – tai pirmas ženklas, kad čia yra žmogus, pažinęs gramatikos taisykles. O rašto taisyklių išmanymas ir paisymas yra intelektualumo ženklas, priimamas gal net ir pasąmoningai. Pasąmonė, beje, nepriima pasiteisinimų, kad čia, matai, laiko trūksta, ar iš mobiliako rašei. Taip pat patartina nesivadinti pagal vaisingumo ar grožio deives, įžymybes ir kitokius veikėjuis, kuriais nesate. Jei „Johnny Depp“ būtų tikru jūsų išvaizdos ir talentų atspindžiu, tikriausiai nebūtumėte pažinčių svetainėje.

Ir neapgaudinėkime savęs – išvaizda, tiksliau, nuotraukos, yra labai svarbus pažinčių svetainių aspektas. Niekas, išskyrus vienkiemių gyventojus ir marginalus, nėra pasiryžęs peržiūrėti visas anketas, atitinkančias jų reikalavimus (dažniausiai – gyvenvietę ir amžių). Todėl reikia patraukti akį ne tik vardu, bet ir savo nuotrauka. Turbūt jau iš to suprantate, kad didžiausia nuodėmė – neturėti nuotraukos. Beveidės anketos geriausiu atveju priklauso plaštakėms, kurios sugebėjo sutelkti dėmesį tik jos sukūrimui, bet paskui nuskrido prie kitos gėlės. Ir šiaip ar taip, kam jiems leisti laiką skaitant jūsų anketą, jei net nepasibodėjote įsidėti nuotraukos?

Aišku, tai dar nereiškia, kad bet kokia nuotrauka yra tinkama. Visų pirma, reikia mesti iš galvos visokias paikas mintis vietoje savęs įsidėti katytę, šuniuką, atviruką, sveikinantį su dešimtuoju gimtadieniu, ar bet ką, bent iš tolo panašų į mažąją Mergaitę Mašenką. Mažiausiai kvailu palaikys, o gal dar ir pagalvos, kad čia žmogus, baisesnis už Medūzą Gorgonę. Tačiau kančios taip nesibaigia. Neužtenka įkelti savo nuotrauką – reikia įkelti gerą savo nuotrauką. Nekalbėsime apie kompoziciją, aukso pjūvius ar kitokius techninius dalykus, pažįstamus žmonėms, kurie ne tik perka fotoaparatus su stovais, bet ir savo darbus publikuoja kiek išrankesnėje erdvėje nei „Instagram“.

Visų pirma, reikia atsikratyti kičo. Visų amžių žmonėms reiktų nustoti fotografuotis prie gėlių klombų. Stovint, tupint, su mama, su paltu, su savo gėlyte rankoje – netinka, nors tu ką. Visiems iš karto sukyla prisiminimai iš rugsėjo 1-ųjų ir kitokių nepatogių oficialių renginių. O tada prisimename, kaip visi šaiposi iš žmonių, besifotografuojančių, kad laiko pasvirusį Pizos bokštą. Prisiminėm? Tad metas nustoti ramstyti sienas, kad ir kokie gražūs tapetai būtų. Mielosios, gražiau ar originaliau dėl to neatrodote. Vyrams primenu, kad motoroleris ar tėvų pirktas 1995 „Golf“ nėra būdo bruožas, labiausiai viliojantis moteris. Nebūtina su jais visą laiką fotografuotis.

Taip pat gražu, kai akivaizdžiai pozuojant į kadrą nepapuola neplauti emaliuoti puodai, močiutės vaistų rinkinys, indų komplektas, „Geriausi Sovietų Sąjungos hitai“, telefono pakrovėjai ir visaip kaip išdėliotos pavienės rožės ar smulkios vertės kupiūros. Man gal ir įdomu pažiūrėti, kokioje buityje kas gyvena ir kam atrodo gera mintis fotografuotis šalia baltos mišrainės, bet potencialioms antroms pusėms – ne. Didi nelaimė ta, kad labai sunku pasakyti, kaip padaryti gerą nuotrauką. Geriausia, kad ji būtų natūrali. Tai reiškia, kad jūsų charizma, geras drabužių pasirinkimas ir bendro nuotykio atmosfera įtikino jūsų draugus, kad reikia jus nufotografuoti. Ir nepamirškime, kad būtina, privaloma, kad būtų gerai ir ryškiai matyti jūsų veidas. Pritariame, kad labai negražu ir tai, kai kūrybingai naudodami kampus bandote paslėpti fizinius trūkumas (turbūt tai, kad storas esate).

Pažinčių svetainių lankytojų siekis yra susirasti antrą pusę, vadinasi, kada nors teks susitikti gyvai, o tada ir išlįs stora yla iš maišo. O jei, neduok Dieve, apgavote ką nors, naudodami ne savo nuotrauką, tai ir nusipelnėte visų keiksmų, kurių sulauksite susitikę.

Paskutinis mažas vizualinis patarimas yra nežaisti su visokiais vaikiškais vaizdo efektais. Netiko tai vuoniuko laikais, netinka ir dabar. Tad jokių linzės blyksčių, rėmelių, drambliukų, kačiukų, jokių įkvepiančių frazių ar „eks“ retušavimo su „Paint“. Apskritai, pasistenkite, kad po jūsų reprezentatyvia nuotrauka nereiktų rašyti „aš ta kairėje“ ar „aš tas dvidešimtas iš kairės, trečioje eilėje“.

Ar jau bėga ašara skruostu, kad va, kokie bjaurūs žmonės, sumaterialėję visiškai, sprendžia tik pagal išvaizdą, ir nieko tyro neliko toje meilėje? Taip jau yra internete, nes tai, pirmiausia, vizualinis mediumas, ir jis perteikia informaciją geriau nei bet kokia kita priemonė. Tačiau tai ir geras įvadas į kalbą apie kitą smarkų internetinių vienišų lietuvių prasižengimą – „kankinkit, budeliai, smarkiau, iškęsiu – hobių neišduosiu“ fenomeną.

Nemažai lietuvaičių mano, kad tikra meilė yra grįsta jausmais (ir turbūt erzina visus „Facebook“ draugus montažais su „giliomis“ mintimis), tačiau niekad nesutiks, kad anketoje turėtų būti parašyta apie jas kaip apie žmones. „Pažiūrės į nuotrauką ir parašys“, – sako ji, visiškai pasiryžus save parduoti kaip mėsgabalį. Nereikia savęs apgaudinėti, nei vienas iš mūsų pažinčių svetainėse nesame lietuviški Brado Pito ar Angelina Jolie analogai, tad vien nuotrauka išsiskirti iš minios nepavyks. Todėl susimildamos, rašykit apie savo mėgstamas knygas, patikusius filmus, klausomą muziką ir kitokius dalykus, apie kuriuos svetainė klausia. Atsiprašau, kad negalėjau detaliau iškeikti vyrų (niekad netraukė jų anketų pažiūrėti), bet tas pats ir jums galioja: rašykit, berniukai dobiliukai, apie save.

Ir tai rašydami permanykit: krūva šypsenėlių ar nesibaigiantys daugtaškiai netraukia žmonių, netraukia. Prisiminkite ir tai, ką sakiau apie pseudonimus, – gramatika yra jūsų draugas. Tad rašykit gražiai ir be šypsenėlių (ypač turint mintyse, kokios jos baisios daugumoje pažinčių svetainių). Tik vėl atsitrenkiame į kliūtį – o ką rašyti? Dauguma anketų turi tokias akivaizdžias skiltis kaip „filmai“, „knygos“ ir panašiai. Tad ir surašai mėgstamus kūrinius. Kiek problematiška tada, kai esi vienas iš tų, kuris neskaito ar „skaito tik žurnalus“. Ką gali žinoti, gal rasi ir antrą pusę, kuri jaučia neapykantą rašytam žodžiui? Viskas padeda, taip sakant.

Kiek kėbliau yra kalbant apie tas skiltis, kurios tau leidžia pasireikšti kaip žmogui. „Aprašykite smagiausią savo gyvenimo nuotykį“, „Parašykite savo kredo“... Gimnazistas, apie valstybinio brandos egzamino literatūros užuoduotį galvodamas, tiek neverkia, kiek svetainės lankytojas, susidūręs su tokiais neįveikiamais klausimais. Dažnai viskas baigiasi tuo, kad pro užverktas akis vos įspiginant ekraną parašoma – „oi, daug tokių :D“, „o tu paklausk“ ar „;D“. Mielieji/mielosios, tokios skiltys ir yra skirtos sudominti ir suvilioti. Tokie išsisukinėjimai nieko nežavi. Sukit galvą ir rašykit. O jei jūsų gyvenime nebuvo nei vieno nuotykio, kuris būtų vertas pasakojimo, tai ar nevertėtų susimąstyti apie kiek kitokius dalykus?

Dar yra baisių, žiaurių svetainių, kuriose gausu įžulumo ir neapykantos savo klientams. Todėl jos padaro paprastą skiltį „Apie save“. Vadinasi, reikia laisva forma parašyti kažką, kas suvilios kitos (ar tos pačios, vis dėlto laikai modernūs) lyties atstovą. Jei prieš tai dar egzistavo gairės, tai dabar jau niekas tavęs už rankelės nelaiko. Ir, kaip ir vaikas pirmą kartą bandantis važiuoti be stabilizatorių, dažnas tautietis taiko nosim į žemę. Sunkus dalykas yra savęs pristatymas.

Visų pirma, reikia žinoti, kad niekam nepatraukli desperacija (nebent visokiems, turintiems netyrų kėslų), tad nereikia pradėti verkšlenti, koks vienišas nevykėlis esate. Jei tai tiesa – sužinos ir vėliau! Dabar yra kaip tik tas metas, kai turite sublizgėti ir pateikti visą įdomią informaciją, kuri jus išskiria iš kitų. Tad labai netinka parašyti „aš tokia, kaip ir visos“: kas tada turėtų potencialų žmogelį patraukti rašyti jums, o ne „visoms kitoms“? Tad ir rašote tą gražią tiesą apie savo nagingumą, kūrybiškumą, pasiaukojantį darbą „Caritas“ ir taip toliau. Kadangi tai galima daryti laisva forma, tai labai sunku apibrėžti teisingą atsakymą. Ypač žinant, kokie skirtingi yra žmonės (vienijami tik to, kad juos atstumia desperacija).

O ko nerašyti? Kaip visada, meluoti yra negerai, nes į pažinčių svetaines einame ieškoti antros pusės, ir tas žmogus jus ilgainiui demaskuos. Tiesa, kaip minėjau, yra gerai, nors labiausiai įsiminė pats prasčiausias jos panaudojimas. Vienas ponas rašė: „Nežinau, ką čia veikiu, tiesiog laukiu mirties“ . Spėju, liko jos laukti vienas. Nerašykite visų baisių savo silpnybių! Tuo pačiu ir nepradėkite rodyti, koks neorginalus ir liūdnai pilkas esate. Kai kas nors tiesiog nukopijuoja pastraipą iš MBTI testo išvadų, tai norisi kaukti. Taip pat labai liūdna, kai primėtoma „gilių“ citatų ar skolintų minčių. Neturite, ką pats/pati pasakyti? Pirmas pasimatymas bus nuostabus! Aišku, smukti galima ir giliau. Bent viena svetainė reikalauja, kad jūsų aprašyme būtų bent šimtas ženklų, tad kai kurie vieniši internautai tiesiog palieka šimtą skyrybos ženklų. Tai, sakyčiau, geras įrodymas, kad jums tarp ausų – tik virvelė, ir ta pati tam, kad minėtos ausys nenukristų.

Kitaip tariant, neįdėdami darbo, jūs labai poniškai norite visą naštą perkelti ant kitų internautų pečių, kurie iš tos vienos tamsios nuotraukos ir keleto raidžių išspaustų visą jūsų potencialą.

Bet tarkim taip jau netyčia atsitiko, kad teisingai stojo žvaigždės, pagailėjo jūsų Jėzus, o drugelis kitame pasaulio krašte tinkamai pamojavo sparnais ir jūs pradėjote susirašinėti su kitais vienišais, bet turinčiais internetą. Ko reikia vengti tada? Kaip ir visada – banalumo ir turinio stokos.

Šypsenėlės, dviskiemeniai pasisveikinimai ir visos panašios žinutės, kurias atsitiktinai išsiųsti galėjo per klaviatūrą perbėgusi katė, iš karto atima taškus. Jei eidamas į vairavimo egzaminą prie instruktoriaus neužsiverčiate gertuvės brendžio, taip ir pažinčių svetainėse savęs nediskvalifikuojate, pradėdami pačiomis nuobodžiausiomis frazėmis. Čia, kaip sakoma, irgi reikės pasukti galvą.

Paprastai įžangai užtenka maždaug vienos pastraipėlės teksto. Turėtų užtekti vietos tam, kad sužibėtumėte sąmoju, pasakytumėt ką nors įdomaus (ir į temą) apie save bei paklaustumėte gudraus norimo asmens anketa paremto klausimo. Gudraus, sakau! Žmonės paprastai mėgsta pasakoti apie savo hobius, tad visada galima klausti apie tai. Žmonės su bendrais hobiais dažnai mėgsta diskutuoti apie juos iki nukritimo, o perėjimas į horizontalią poziciją yra vienas iš mandagiai nutylimų sėdėjimo pažinčių svetainėse tikslų. Tad parašykite ką nors greito, šmaikštaus, sudominančio ir parodančio tai, kad dėmesingai perskaitėte anketą, t.y. įdėjote pastangų.

O kalbant apie tai, ko nerašyti... Labai daug kritikos tenka vyrams. Niekas nenori skaityti keturių pastraipų apie jūsų bėdas ir vienatvę. Jūs – ne pripažintas šių dienų klasikas, kaip tyčia „užgriebęs“ modernaus žmogaus gyvenimo tragizmą, nes jeigu tokiu būtumėte, aistruoliai jau rikiuotųsi prie jūsų durų. Dažniausiai jūsų liūdna istorija yra nuobodi istorija. Niekas nenori liūdnos antros pusės, kaip ir nenori desperatiškos. O kiek per ilgi tekstai dvelkia desperacija.

Tiesiai per langą keliauja ir visokių suaugusių vyrų trimetriniai laiškai, siūlantys dažniausiai jaunoms merginoms pseudokontraktus. Turėkite omenyje, kad išskyrus tuos retus atvejus, kai rašote pačiai užguičiausiai pilkai pelytei, kuri labiausiai svajoja tapti bibliotekos rūbininke (nes tikra bibliotekininke – per drąsu), merginos turi draugų. Ir visi tie draugai pamatys tą laišką ir juoksis iš jūsų. Oi, kaip jie juoksis. Kas nors net už pilvo susiims. Ir nubrauks jie vėliau ašarą, ir sumurmės „koks nevykėlis!“. Spėju, kad tas pats netinka ir rašant savo amžiaus damoms.

Taip pat negražu iš karto eiti prie nepadorių pasiūlymų. Negražu, neveikia, o užsienyje egzistuoja atskiros svetainės, kur damos gali dalintis tokių pasiūlymų pavyzdžiais. Tada juokiasi ne tik jų draugai, bet ir visas internetas.

Ir turbūt paskutinis dalykas apie susirašinėjimą bus įdomus abiems lytims: niekas nėra įpareigotas atrašyti į jūsų žinutes. Absoliučiai. Net jei nupirkote svetainėje siūlomą skaitmeninę gėlytę ar kičinį atviruką. Laikas, kaip sakoma, yra ribotas išteklius, ir merginos (nes, būkime vargani, bet teisingi, dažniausiai dėl neatrašymo įsižeidžia vyrai) visiškai neprivalo jo skirti tiems, kurie patingėjo parašyti ką nors daugiau nei „Labas“. Velniai rautų, nei jei ir visą romaną parašėte, niekas neprivalo jums atrašyti. Įsikalkite į galvą ir nustokite plūstis.

Ach, tiek paskaičius net svaigsta galva, ar ne? Taip jau yra, kad norint susirasti antrą pusę neišėjus iš namų, teks šiek tiek galvą pasukti. Toks jau tas bjaurybė internetas, tokie ir tie šlykštūs žmonės, kurie tikisi, kad jūs stengsitės, kad patrauktumėte jų dėmesį. Ir jei atrodo per sudėtinga – tai visada lieka galimybė eiti į kultūrkę, barą ar pas draugus. O apie poreikį prieš tai nusiprausti ir apsiauti ką nors kitą, nei darbinius kaliošus, jau labai daug kitų žmonių rašė.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Bandėte rasti meilę internete? Norite patarti ar pasidalinti savo pasakojimu? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pažintis“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: