Tačiau amžiaus skirtumas buvo tikrai labai didelis, net 15 metų, nors...

Gal visa esmė net ne amžiuje, o santuokoje. Suprantama, kad įsimylėti vedusį žmogų labai blogai. O ką daryti, kuomet tikrai nuoširdžiai žaviesi žmogumi, jį myli, gali paaukoti viską vardan jo gerovės, tačiau esi priverstas tylėti?

Tikriausiai, tada tenka tiesiog pasilikti tuos jausmus sau ir toliau kankintis, verkti, suprasti, kad žmogus jau turi savo mylimą šeimą. Ir laukti, kol į gyvenimą ateis tavo likimo skirtas žmogus, kurį tik galbūt galėsi taip stipriai mylėti, nes širdyje vis dar liks jausmai jam.

Nors jau praėjo tikrai nemažai laiko - 4 metai - su kiekviena diena meilė tam žmogui stiprėja. Nežinau, kas bus po kelių metų, tačiau jaučiu, jog šis žmogus tikrai liks mano gyvenimo dalimi amžiams.

Tokia štai uždrausta meilė. Išduoti savo jausmus - tas pats lyg atsikasti užnuodyto obuolio ir įskaudinti ne tik save, bet ir aplinkinius, o galbūt ir tą žmogų, kurį besąlygiškai myli.

Meilei juk neįsakysi ir nereikia savęs kaltinti dėl to, kad pamilai vedusį ar daug vyresnį žmogų. Galbūt jis jūsų gyvenimuose atsirado neatsitiktinai.

Šis pasakojimas dalyvauja konkurse "Mano uždrausta meilė". Savo pasakojimą siųsti galite adresu pilieciai@delfi.lt, konkurso sąlygas rasite paspaudę štai čia.