Taigi, po savaitės kitos Anglijos fabrikuose ir sandėliuose atgims vadinamasis „biziakas“ – (nuo žodžio „busy“ – užimtas). Tai reiškia, kad tų fabrikų ir sandėlių vadovai sudarinėja naujas sutartis, priima naujus užsakymus naujiems produktams, o visa tai reikalauja papildomos darbo jėgos. Tai pats geriausias laikotarpis tiems, kurie svajoja apie sunkų, dažniausiai minimaliai apmokamą darbą prie maisto produktų gamybos linijos ar šaltuose sandėliuose. Aš šiuo atveju turiu galvoje laikinus darbuotojus, dirbančius per agentūras. Toks geras laikotarpis trunka iki pat naujųjų metų.
Atrodo, kad tautiečiai turėtų būti laimingi ir triūsdami bei neskaičiuodami darbo valandų sutaupytų padorią sumą juodai dienai. Tačiau čia slypi viena bjauri detalė: labai daug įvairių tautybių rytų europiečių ne tik kad nesutaupo, bet dažnai lieka skolingi net už nuomą. Galbūt tėvynainiams, kuriems karts nuo karto kelis svarus uždirbantys giminaičiai juos nusiunčia į tėvynę, atrodo kitaip. Tėvynėje likę artimieji dažnai net neįtaria, kad jų žmogus kartais net valgyti neturi už ką nusipirkti, nors šiandien jis savo mamai nusiuntė dvidešimt svarų.
Visi galvoja, kad už kelių tūkstančių kilometrų juodai „ariantis“ giminaitis jau baigia susitaupyti nuosavam namui ar butui įsigyti. Deja, iš savo daugiametės patirties ir to, kas vyksta, taip pat ir šiandien, galiu pasakyti, kad tikrovė yra visai kitokia. Iš karto galiu prisipažinti, kad šiandien aš turiu gana neblogą nuolatinį darbą, kurį radau tik dėl savo pastangų, nors prieš gerą dešimtmetį teko patirti tą patį, ką patiria tautiečiai ir šiandien. Ir nedirbu nei fabrike, nei sandėlyje. Galima sakyti, kad visai nieko neveikiu, bet gaunu pinigus.
Deja, daugelis mano sutiktų tautiečių tik pasvajoja apie geresnį darbą, bet patys dažniausiai nededa jokių pastangų. Tiesiog, kaip liaudyje sakoma, plaukia pasroviui. Mačiau ir tokių, kurie atvažiavę į išsvajotą Angliją net neketina dirbti. Jie sako, kad atvažiavo užsidirbti ir susitaupyti, bet patys elgiasi taip, kad nė iš tolo neatrodo panašu į tokius jų planus. Dažniausiai tai – jauni žmonės, ypač vaikinai. Jie nevengia alkoholio, gavę pirmą atlyginimą nusigeria ir kitą rytą neišeina į darbą. Paskui „skrenda“ lauk iš buto, tiksliau, savo kambario, kurį nuomojosi, ir dažniausiai nebelieka kitos išeities kaip prašyti mamytės pinigų „mikriuku“ sugrįžti namo. Yra ir tokių, kurie darbe smarkiai tinginiauja ir jų viršininkas tiesiai šviesiai pasako, kad tokio darbuotojo čia daugiau nebereikia.
Kitai tautiečių, kuriems nesiseka užsidirbti, kategorijai priklauso tie, kas nemoka anglų kalbos. Nesakau, kad nemoka kalbėti laisvai ar bent gali kažkiek susišnekėti. Vis dar atvažiuoja tokie, kurie net kelių sakinių negali išlementi. Jei prieš dešimtmetį į tą kalbą darbdaviai per daug nekreipdavo dėmesio, tai šiandien yra kitaip. Pamenu, kaip anuomet visas lietuvių namas mokė tokį vidutinio amžiaus žmogelį, ką reikia atsakyti, jei agentūroje paklaus ką darytum sugedus linijai ar esant nenumatytiems atvejams. Tam žmogeliui visą savaitę kalėm į galvą vieną trumpą sakinuką: „Press red button“ (angl. paspausti raudoną mygtuką). Deja, savaitės trukmės pamokos nuėjo veltui, ir, aišku, niekas jo nepriėmė į tą darbą. Bet visi juokėmės, kai kartą grįžęs iš maisto produktų parduotuvės išdidžiai pareiškė supratęs vieną įdomų užrašą. Sako, kad tas užrašas skelbia, kad reikia gelbėti princą. Ir taip visur užrašinėta, ant daugelio etikečių. Žmogelis nusistebėjo, kokia čia princo gelbėjimo operacija. Tačiau visi netrukus suvokė, kad ten ne princą reikėjo gelbėti, o savo piniginę, nes buvo parašyta „half price“ (angl. pusė kainos).
Ne tik minėtų kategorijų imigrantai negauna normalaus ir nuolatinio darbo. Kodėl kai kurie dirbti pasiruošę ir sveiki žmonės čia vos galą su galu suduria? Pasirodo, kad dėl visai paprastos ir gana žemiškos priežasties: agentūros prisirenka per daug žmonių. Gal dėl savo pelno, o gal ir dėl to, kad ne visais darbuotojais galima pasitikėti. Todėl tos įdarbinimo paslaugas teikiančios firmos stengiasi išlaikyti visus jose užsiregistravusius žmones ir darbus padalina kaip kam išeina, svarbu, kad kiekvienas gautų bent po dvi ar tris dienas per savaitę. Aišku, ir čia būna išimčių.
Daug kas priklauso ne tik nuo žmogaus bendravimo, bet galbūt netgi nuo išvaizdos ar šiaip kažkokių simpatijų. Būna, kad imigrantai dirba savaitę ar dvi po aštuonias, o kartais ir daugiau valandų. O vėliau padaro savaitės ar dviejų pertrauką. Todėl dirbant per agentūrą niekada nežinosi, ar ryt reikės į darbą, ar ne. Niekada nežinosi, kada pradėsi dirbti ir kada baigsi. Būna, kad tenka dirbti dvi ar tris valandas, ir išleidžia namo. O būna ir taip, kad žmogus atėjo į darbą, nes agentūra kvietė, o nuėjus to darbo niekas neduoda. Ir vėl tenka pėdinti namo. Arba grįžti autobusu, kurio bilietas dažniausiai nepigiai kainuoja.
Na, tai kaip jums, mieli tautiečiai, dabar atrodo? Čia jūsų tėvynainiai laimingi, ar ne? To paties ir aš ne vieno lietuvio paklausiau. Tačiau dažnas sako svajojantis, kad padėtis pagerės, bet nemažai atsakė, kad užsienyje vis tiek jaučiasi laimingesni ir saugesni. Jie postringauja, kad Lietuvoje, ypač jų kaime, būtų dar blogiau. Nes už dvi ar tris darbo dienas jie gali išgyventi visą savaitę, o tėvynėje tai neįmanoma.
Deja, šioms imigrantų nuomonėms pritaria ir Lietuvoje likę mano bičiuliai. Štai
Raimundas, gabus automobilių specialistas iš Suvalkijos, sako nusivylęs darbdaviais. Vyrukas pats savo kailiu patyrė jų aroganciją ir sukčiavimus. Todėl negali atsistebėti, kodėl iki šiol atlyginimai tebemokami vokeliuose ir vedama dviguba buhalterija. Kodėl niekas nekreipia dėmesio į dirbti ir užsidirbti norintį žmogų? Kodėl jam nesukuriamos tinkamos darbo sąlygos? Kodėl nesirūpinama tuomet kai žmogui reikia medikų pagalbos? Kodėl darbuotojo neišleidžia net į artimo žmogaus laidotuves?
Raimundas sako, kad tokiems darbdaviams turėtų būti gėda, juk jau dvylika metų esame Europos Sąjungoje, o tebegyvename kaip gūdžiame sovietmetyje. Žmonės dėl minimumo važinėja po 40 -50 kilometrų, naudoja savo benziną, eikvoja savo automobilius. Be abejo, dalis tokių vairuotojų atlyginimą taip pat gauna vokeliuose.
Kitas talentingas ir visuomenei daug nusipelnęs jaunas vyrukas – klaipėdietis Edgaras, kurį tikriausiai čia daugelis atpažins, taip pat nusivylęs savo tėvyne. Jis iki šiol dalyvauja labdaringose akcijose, padeda likimo ir ligos nuskriaustiems vaikams. Žmogus daug metų dirbo viename garsiausių greito maisto restoranų. Kasdien nusivarydavo nuo kojų, aukodavo save kiek tik galėdavo, bet niekas nekreipė dėmesio, nes gautas atlyginimas būtent tai ir parodė. Galop jis nusprendė keisti profesiją ir įsigijo masažisto diplomą. Kartą ir turbūt visiems laikams vyrukas metė ir sunkų darbą restorane. Įsidarbino valstybės valdomoje įmonėje. Bet pirmasis atlyginimas Edgarą vos neišvertė iš koto: vyrukas prisipažino, kad akyse pasirodė ašaros. Tai buvo toks menkas atlyginimas už ilgas darbo valandas per visą mėnesį, kad žmogus negalėjo patikėti, ar neapsiriko, žiūrėdamas į algalapį.
Dabar Edgaras prisipažino, kad ilgus metus nesuprasdavo tų, kurie palieka Lietuvą dėl didesnio pinigo. Ir sakė, jog anksčiau niekada negalvojęs kur nors išvykti. Bet šiandien, kai galbūt jau išbandyta viskas, kas buvo įmanoma, vyrukas jau nedrąsiai pasvajoja apie emigraciją. Jis tikino darbo nebijantis, bet su savo žiniomis ir patirtimi Lietuvoje pasijuto nelabai vertinamas. Ir puikiai suvokia, kad svetur būtų visai kitaip. Galbūt kada nors Lietuva praras dar vieną savo šeimos narį, bet jam, tikiuosi, nebereikės dejuoti dėl blogų darbo sąlygų ir atlyginimo. Tie, kas skaitė viską atidžiai, tikrai supras...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo patirtimi? Galbūt jūs užsienyje turėjote visai kitokios patirties? O gal girdėti pasakojimai apie puikų gyvenimą emigracijoje slepia bėdas, apie kurias nenorima kalbėti? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba čia.