Žydrė Dargužytė
Galbūt daug kas mano mintį, jog vaikas turi gimti šeimoje, laikys kategoriška, bet aš turiu tam argumentų. Sakydama šeimoje, neturiu omenyje teisinio statuso kaip pagrindo šeimai. Juk šeima kur kas daugiau nei oficialus statusas.
Mano galva, teisinis statusas vienas iš būdų apsaugoti vaiką nuo bereikalingų patyčių. Nors atrodo absurdiška, bet neseniai vaiko, kuris auga nesusituokusioje šeimoje, mama man pasakė, kad vienos iš prestižinių Vilniaus mokyklų trečiokai visą dieną jos sūnui bandė įrodyti, kad jis neturi tėčio. Ir žinote kodėl? Ogi todėl, kad, anot vaikų, jų mama neturi vyro, o turi tik sugyventinį.
Ir tai dar ne viskas, kalbėdama apie vaiko atėjimą į pasaulį, norėčiau pabrėžti, kad esu už planuotą gyvybę. Du suaugę žmonės, miegantys vienoje lovoje, turėtų mokėti atsakingai planuoti gimimo procesus.
Nauja asmenybė turėtų gimti ne „netyčia“, kaip dažnai atsitinka, nes prieš pradedant lytinį aktą pamirštama užsidėti prezervatyvą ar laiku išgerti kontraceptinę tabletę, bet tada, kai du žmonės jaučiasi ramūs visomis prasmėmis: žino, kad tas žmogus, su kuriuo užsiima seksu yra tas žmogus, kuris dėl jų pasirengęs padaryti viską – slaugyti susirgusį, padėti esant bėdai, kurti ir realizuoti BENDRUS ateities planus.
Jei taip nesijaučiama, galbūt lytinių santykių būtų geriau nepradėti, o jei jie pradedami, tai bent tinkamai pasirūpinti, kad seksas būtų be pasekmių.
Nesantuokinio vaiko aš nelaikau gėda, bet negalėčiau teigti, kad tai – normalus reiškinys. Man kur kas gražiau ir patraukliau atrodo gyvenimas, kai įvykius žmonės dėlioja racionaliai: įsimyli, myli, stengiasi dėl bendrų tikslų, susituokia, turi savo jaukius namus, kuriuose jau gali įsivaizduoti bėgiojantį išdykusį mažylį.
Savo žavesio galbūt turi ir kitokia situacija – kai mergina „netyčia“ sužino, kad laukiasi, kai „netyčia“ reikia mesti pradėtus darbus, kai „netyčia“, užuot pirkus vasaros kelionę į egzotiškus kraštus, reikia pirkti vežimėlį ir „netyčia“ jau su pilveliu stoti prie altoriaus.
Kiekvienas laisvas žmogus renkasi, kaip organizuoti savo gyvenimą. Skaudžiausia tada, kai neatsakingi tėvų veiksmai įspaudžia gilias žaizdas mažų vaikų gyvenimuose – juk jie neturėjo teisės pasirinkti – gimti santuokoje ar tėvams „susimetus“.
Agnė Rutkauskaitė
Šių laikų visuomenėje, kur „susimetusių“ porų skaičius tampa beveik lygus santuokų skaičiui, vaikas, gimęs nesusituokusioje poroje, jau nieko nebestebina... Tai po truputį tampa nerašyta visuomenės norma.
Jei esant tokiai situacijai vaiką augina abu tėvai – dar nėra pats blogiausias variantas, bet būna (ir vis dažniau), kad mama (rečiau tėvas) lieka vaiką auginti vieni.
Nepaisant to, jų gyvenimas nesustoja. Kai vienišas tėvas ar mama, apsišarvavę emocine stiprybe, pasilieka vieni daryti tai, kas buvo pradėta dviese, t.y. auginti asmenybę, bandydami kompensuoti antros „obuolio“ pusės nebuvimą, jie neretai susiduria su problemų lavina.
Ypač tada, kai moters gyvenime atsiranda kitas vyras – jam dažniausiai būna sunku priimti į šeimą moterį su „kraičiu“.
Taip jau yra, kad daugelio žmonių faktas apie partnerio vaikus nenudžiugina. Ir kodėl? Atsiranda ne tik baimė, ar tas vaikas tave priims kaip tėvą. Be to, dar yra bijoma prisiimti atsakomybę už svetimą vaiką.
Vis dėlto, šios baimės ganėtinai nereikšmingos, jei lygintume jas su tokiu reiškiniu kaip išankstinis priešiškas nusiteikimas vaiko atžvilgiu. Į vaiką kreivai žiūrima ne dėl to, kad jis išdykęs, užduoda daug klausimų, ar daug šneka, o dėl to, kad jis apskritai yra.
Neretai į partnerio vaiką naujas vyras ar moteris žiūri kaip į akmenį po kaklu ir įsivaizduoja, kad jo nesant viskas taptų paprasčiau, patogiau...
Žiauri tiesa ta, kad žmonės neretai į savo gyvenimą įsileidžia naują mylimą žmogų, bet ne jo vaiką. Susidūrus su tuo, vienam iš poros anksčiau ar vėliau kyla dilema: vaikas ar kitas žmogus.
Prasideda prioritetų skirstymas. Jei patėvis ar pamotė (naujas gyvenimo draugas ar draugė) myli savo partnerį, nori jam įtikti, priima su „kraiteliu“ iš praeities, gražiai su juo bendrauja, auklėja, augina, tačiau kokios emocijos dažniausiai vyrauja jo ar jos vidiniame pasaulyje?
Neretai toks gražus bendravimas su vaiku vyksta siekiant tik įtikti partneriui, jo aplinkos žmonėms, o gal netgi įgyti visuomenės palankumą...
Toks „gražus“ bendravimas yra dėl vidinio egoizmo, savanaudiškumo, asmeninių tikslų siekimo. Ar toks patėvis, pamotė toliau bendrautų su vaiku, jei vis tik įvyktų skyrybos ar nutiktų kokia nelaimė?
Ar tuomet išliktų ta meilė vaikui ir tolimesnis bendravimas su juo? Manau, kad tik nedaugelis vaiką pasiliktų auginti toliau. Dauguma pirmai progai pasitaikius ieškotų būdų, kaip vaiką palikti auginti biologiniams giminaičiams, kad tik nereikėtų toliau būtų su juo.
Vaikas tokioje šeimoje auginamas kaip baldas, interjero detalė: nuvalomos kasdienybės dulkės, bet pasitaikius progai jis lengva ranka „išmetamas“. Visuomenei parodoma, kad juo pasirūpinta: jis aprengtas, pavalgęs, bet ar tikrai laimingas, mažai kam rūpi...
Išvada paprasta: kai nuo vaikystės neįdiegiamos teisingos šeimos vertybės, tuomet ir prasideda „netyčia atsirado“, užauginsiu ir taip... Tik ar nauja asmenybė gali būti tas, apie kurį galima kalbėti „netyčia“?
Kurti šeimą reikia atsakingai, ne bet kada, ne „netyčia“, ne kaip bus, taip bus, ne su bet kuo, kad vėliau nereikėtų kažkam būti našta su „kraičiu“ ir teisintis sakant: „Aš nekaltas, tiesiog taip susiklostė gyvenimas“...
Justė Akmenskytė
Atmintyje nuo mokyklos laikų įstrigusios poeto Justino Marcinkevičiaus eilėraščio eilutės: „Turbūt ne dėl savęs esu – esu turbūt dėl ko nors kito”. Manau, esu dėl vaikų, kuriuos kada nors atvesiu į pasaulį. Ir būtent pasaulis, į kurį jie ateis, turėtų padiktuoti, kas laikytina gėda, o kas – normaliu tų dienų reiškiniu.
Nesantuokiniai lytiniai santykiai šių dienų visuomenėje daugiausia sietini su religija bei asmeniniu požiūriu, tačiau vaikų auginimas santuokoje ar be jos jau socialinis reiškinys, kur atsakymą, kas „teisinga“, nulemia visuomenė ir joje nusistovėjusios normos.
Gyvename Lietuvoje, kuri nors ir sparčiai keičiasi, vis dar yra šiuo požiūriu labai konservatyvi, tad, kad ir kokie europietiški ir plačiai mąstantys būtume, turėtume dėti visas pastangas, kad mūsų atžala augtų „normalioje“ šeimoje, t.y. tokioje, kurios ryšio tvirtumą deklaruoja teisinis statusas.
Ir visai ne dėl to, kad gėda gali būti mums, o dėl to, kad tėvų nesugebėjimas įsipareigoti vienas kitam, gali tapti tyčiojimosi iš vaiko bei jo neadekvataus atskyrimo nuo bendraamžių priežastimi.
Šeima man vertybė, kurią verta puoselėti, norėtųsi tikėti, kad ji nekuriama „netyčia“ ir yra kur kas daugiau nei tik įrašas santuokos liudijime. Ne visada taip būna, tačiau tokia turėtų būti siekiamybė...
Laima Railian
Šių dienų pasaulyje galime džiaugtis didele mokslo ir technologijų pažanga, tačiau išaukštindami žmogaus proto sugebėjimus į antrą planą vis labiau nustelbiame dvasines vertybes.
Nuo mažens vaikai ugdomi pagal vartotojiškos visuomenės modelį. Nuo mokyklos laikų „pumpuojama“ į smegenis, kad turi gerai mokytis, norėdamas socializuotis ir tapti pasaulio „mechanizmo“ sraigteliu. Žodžiu, dirbk, pirk ir mirk.
Žmogų stengiamasi paversti bejausmiu robotu, kuris turi atlikti tam tikras funkcijas, mainais gaudamas galimybę patenkinti savo trumpalaikius neįpareigojančius poreikius.
Dėl to nėra ko stebėtis, kodėl žmonės neskuba kurti šeimos, nes tai gali „sutrukdyti“ jų karjerai. Įvairios laidos, filmai, anekdotai ir t.t. pašiepia vedybinį gyvenimą, pasąmonėje formuojama nuostata, kad vaikai – tarsi liga, neleidžianti toliau laisvai gyventi.
Gėda visų pirma turėtų būti tiems, kurie pasiduoda idėjai, jog viskas gyvenime yra lengvai pasiekiama, neįdedant į tai didelių pastangų ar įsipareigojimų. Vadovaudamasis tokiu požiūriu, tampi lengvabūdiškas ir paviršutiniškas. Žmogus turi nuolat tobulėti ir protiškai, ir dvasiškai – tik tuomet jis bus pasiruošęs perduoti dalelę savęs naujai gyvybei.
Apibendrinti šios dienos tema norėčiau Senekos mintimi: „Žmogus, kuris galvoja tik apie save ir visur ieško naudos, negali būti laimingas. Nori gyventi sau, gyvenk kitiems“.
Paulius Arbačiauskas
„Vaikai – tai mūsų gyvenimo gėlės. Rožės po penkis litus, našlaitės – po vieną“, - taip viename anekdote sako aktorius Rolandas Kazlas. Na, bet ką padarysi, jei gamtos šauksmas stipresnis už socialinius ryšius. Juk tai ima ir atsitinka – atsiranda nesantuokinis vaikas. Gal žmonės buvo išgėrę, vaikas gimė su „defektais“, o gal tiesiog nemėgo įsipareigoti teisiškai, siekė sąjungos biologiškai.
Vyrams tą sąjungą, aišku, nutraukti lengviau. Bet ir moterys jos laikosi ne visada. Neretai sąjunga su savo vaikais baigiasi konteineryje ir vakaro kriminalinių naujienų rubrikoje.
Dabar madinga gailėtis jaunų tėvų. Matai, per savo „protą“ pinigų neužsidirbs. Jei nesidomi medicina ir kontraceptinėmis galimybėmis, vargiai ar verslu domiesi labiau. Jei tai yra išties subrendęs žmogus, jis pats pasirenka savo kelią – protingą arba tokį, kokį mato tik jis.
Čia svarbu ne pastojimas ar susilaukimas, o blaivus protas. Kiek žinome atvejų, kai jauni žmonės būna subrendę fiziškai, bet ne socialiai arba net protiškai. Svarbiausia – aplinka, į kurią ateina vaikas. Juk ji labai stipriai formuoja asmenybę.
Pasaulis nėra tvarkinga vieta. Jame labai lengva augti ir tapti lengvabūdžiu amoraliu kvailiu. Tačiau reikia palaikymo ir artimiausių žmonių rūpesčio, norint tapti asmenybe, gebančia kovoti su šiuolaikinio pasaulio iššūkiais.
Kiekvieną dieną mes statome pasaulį. Ne sau, bet savo vaikams. Nėra svarbu, kokiomis sąlygomis į pasaulį ateina nauja gyvybė. Kur kas svarbiau, kaip ji ugdoma, kokiomis sąlygomis šeimoje bręsta.
Mes nesame lytinių potraukių valdomos beždžionės. Mes esame protingos būtybės ir kiekvienas mūsų žingsnis yra žengiamas tam, kad rytojaus diena būtų šiek tiek geresnė nei ši.
O vaikai yra dovana mums. Dovana, neleidžianti pamiršti, kad egzistuojame ne veltui, ne šiaip dėl malonumo, o tam, kad kurtume ateitį būsimoms kartoms.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
