Deja, retas lietuvis gali nepastebėti, kaip pastaraisiais metais šis mums visiems brangus miestas praranda savo autentiškumą, iš senų laikų paveldėtą architektūros grožį, kiek statybinių „modernių“ monstrų pristatyta arba projektuojama vos ne kiekviename Vilniaus senamiesčio kieme, gatvėje. Pakanka pažvelgti į Vilnių nuo bet kurios jį supančios kalvos, kad pamatytum, kaip pasikeitė jo panorama, kaip naikinama senųjų meistrų kruopščiai kurta pastatų stilių dermė, skoninga estetika. Neveltui Lietuvos inteligentija žiniasklaidoje su širdgėla sako: „Vilniaus centras, senamiestis, tuoj taps antruoju Perkūnkiemiu arba Pilaite“.

Stebina, jog masiškam naujų, neskoningos ir primityvios architektūros pastatų, visiškai nederančių prie unikalaus Vilniaus stiliaus paveldo, atsiradimui pritaria, net skatina savivaldybė, už miesto architektūrą, plėtrą ir paveldosaugą atsakingi valdininkai. Antai jie pritarė, kad senojoje Žygimantų gatvėje iškiltų „modernūs, didžiuliai daugiabučių korpusai su stiklo, plieno „grubaus tinko apdaila“. Kitaip sakant, pastatai, kurie visiškai netinka šioje senamiesčio gatvėje, kur daugumas namų yra valstybės saugomi, istoriniai, priskirti mūsų kultūros paveldui, ir jiems būdinga absoliučiai kitokio stiliaus architektūra. Verslininkams leista ne tik statyti milžinišką pelną jiems žadančius daugiabučius, bet ir nugriauti toje vietoje keletą nedidelių senovinių namukų.

Na, o paveldosaugininkai tam neprieštaravo, žiniasklaida citavo jų žodžius: „Jokios vertės tie namai neturi, jokie svarbesni žmonės ten negyveno, galima nugriauti!” Kyla klausimas, ar už Vilniaus paveldosaugą atsakingų pareigūnų visiškai nedomina Lietuvos istorija, kultūra, jei Jadvygą Čiurlionytę, Kazį Borutą jie laiko nereikšmingomis asmenybėmis? Juk būtent šie žymūs žmonės kažkada gyveno Žygimantų gatvėje neseniai nugriautuose pastatuose. Tai prisimena prof. Vytautas Landsbergis, kuris pas J. Čiurlionytę svečiavosi ne kartą, taip pat kaimynystėje gyvenantis fizikos mokslų daktaras Julius Šalkauskas, kurio mama draugavo su J. Čiurlionyte.
Tačiau namai jau nušluoti nuo žemės paviršiaus, romantiškuose jų kiemuose augančias gražuoles liepas ir berželius pagal savivaldybės patvirtintą projektą irgi ketinama sunaikinti.

Matyt, galvojama, kas gi ta Čiurlionytė, kas gi tas Boruta palyginus su didelius pinigus žadančiais naujais šimtų butų ir požeminių garažų kompleksais? ! Tiesa, sklinda kalbos, jog paveldosauga, visuomenės protesto paveikta, neseniai nurodė nugriautus namukus atstatyti, bet ar tai realu?

O netoliesie esančiame kitame Žygimantų gatvės senoviniame pastate Nr. 10, įtrauktame į valstybės saugomų kultūros, architektūros, istorijos paveldo objektų sąrašą, savivaldybė ir paveldosauga lengva ranka leido verslininkams pakelti stogą, subjauroti namą griozdiškais stogo langais, pakeisti laiptinės kupolą ir net pristatyti papildomus laiptus, iškirsti sienose didžiules angas naujoms durims, tuo suardant įspūdingo grožio senovinės laiptinės, kurią nuolat fotografuoja, filmuoja ir lietuviai, ir užsieniečiai, istorinį vaizdą. Lenkijos firmai „Kostrzewa“, įsigijusiai namo palėpę, leista tą unikalią laiptinę perdirbti, rekonstruoti, nors nuo seno šiame name yra kiti laiptai, vedantys iki pat palėpės! Būtent šitais laiptais naudojantis nereiktų papildomų didžiulių statybų, kurios labai kenkia daugiau kaip prieš šimtą metų statytam pastatui ir žymiai padidina senutėlių pamatų apkrovą. Tačiau „Kostrzewa“ užsigeidė istorinių pagrindinių laiptų, nesvarbu, kad jų vaizdą pakeis, perdirbs, o gyventojams suteiks begales problemų, vargo ir kančių. Savivaldybė suteikė tai firmai visus leidimus. Kultūros paveldo departamentas (KPD) viskam pritarė.

Apie palėpės rekonstrukcijos metu gyventojų patiriamas kančias, apie nuolat užliejamus butus, suskilusias lubas, sienas, vandenį iš palėpės tekantį per laidus į šviestuvus, apie daugybę mėnesių trunkančio gręžimo, šlifavimo, kalimo triukšmą, dulkes sunku net kalbėti. „Nuo statybininkų daužymo į palėpės grindis ar sienas žemiau esančiuose butuose pribyra gausybė šlako, šiukšlių, akmenukų ant baldų, rūbų, net į maistą, buvo dienų, kai namuose reikėjo virš galvos visą laiką laikyti skėtį, kai kur net nugriuvo lubos, krenta tinkas, šviestuvai pasviro, vos laikosi, gyvename nuolatinėje įtampoje, baimėje, jog tuoj ant galvos kas nors nukris, neturime ramybės savo nuosavuose būstuose! Na, o iš palėpės savininkų sulaukiame piktų žodžių, jog privalome kentėti, o jeigu nepatinka, išeiti Iš šio namo, parduoti butus!“ – skundžiasi žmonės.

Baisiausia situacija ypač viršutinių aukštų gyventojams susidarė, kai pradėta ruošti naujų laiptų kūrimą. Prie pat butų durų atsirado tikra statybų aikštelė, vos galima išeiti pro jas, laiptais lipti pavojinga, sienų gręžimas kelia milžinišką triukšmą, senutėlis istorinis namas be paliovos dreba, virpa nuo vibracijos. Šiaip taip pavykus iškviesti įvairius inspektorius, gyventojai sulaukė labai savotiško „nuraminimo“. Vilniaus savivaldybės atstovas pareiškė, kad jo įstaiga negali niekuo padėti, tai ne jos kompetencija, be to, leidimus „Kostrewa“ turi, viskas legalu. Gyventojai klausia: ar Vilniaus savivaldybė išties neįgali? Ar ji tik leidimus išdavinėja, rūpindamasi tik stambaus verslo interesais, o eilinių vilniečių problemos jai nė kiek nerūpi?

KPD atsiųstas paveldosaugos specialistas taip pat „nuramino“: esą visi pastato tvarkybos darbai vyksta suderinus su KPD, šios įstaigos leidimas UAB „Kostrzewa“ buvo suteiktas, o stogo pakėlimą, jo formos pakeitimą daugiau kaip prieš 100 metų numatė pats namo projektuotojas F. Smorgonskis (?!). Tūriniai stoglangiai, anot KPD, tik restauruojami (nors net seniausi šio namo gyventojai jokių tūrinių stoglangių jame nėra matę!), tad paveldosaugai nenusižengiama. KPD vadovė D. Varnaitė abejingai pakartojo tą patį.

Tad gal KPD paneigs, jog ne pats Smorgonskis suprojektavo tuos kitus laiptus iki pat palėpės, kurių dabar nenori „Kostrzewa“?

Be to, jeigu Kultūros paveldo departamentas, išduodamas leidimus didžiulei rekonstrukcijai, vadovaujasi dar praeito amžiaus pradžioje neva jau numatytais pokyčiais, įdomu, ar Smorgonskio projekte buvo ir nauji laiptai su naujomis aikštelėmis, naujomis didelėmis durimis? Jeigu ne, tai kuo remiantis dabar išduoti tam leidimai?

Kita vertus, jei siekiama atstatyti tai, kas buvo, kodėl neatstatomas Žygimantų gatvės ankstesnis vaizdas? Juk ji atrodė kaip Kauno Laisvės alėja ir buvo vadinama pasivaikščiojimų bulvaru! O dabar tai didžiausio mašinų srauto senamiesčio gatvė, kur savivaldybė leidžia važiuoti buldozeriams, daugiatonėms statybinėms mašinoms, traktoriams, troleibusams, bet kokiam transportui, nesvarbu, jog nuo to dreba aplinkiniai unikalūs senoviniai pastatai, kenčia jų konstrukcijos, susidaro milžiniška oro tarša ir triukšmas. Kaip kalba praeiviai, merui R. Šimašiui pats laikas pervadinti šią istorinę gatvę Žygimantų magistrale.

Kai prieš septynerius metus Žygimantų g. 10 gyventojai organizavo įspūdingą savo daugiabučio šimtmečio šventę, tuometė Kultūros paveldo komisijos pirmininkė G. Drėmaitė labai džiaugėsi, kad „Vilniuje yra žmonių, kurie siekia ne griauti, bet saugoti sostinės architektūrinį palikimą, kurie gerbia savo namo dvasią ir istorinę atmintį, aktyviai rūpinasi namu“. Iš G. Drėmaitės tada sulaukta nemažai pagalbos.

Šiandien, kai namo gyventojai tiek vargsta dėl palėpės remonto ir jos savininkų įgeidžio statyti naujus laiptus, kai visi jau nerimauja ne tik dėl savo butų, bet ir dėl apskritai namo likimo, ar 40 tonų papildomą apkrovą atlaikys jo braškantys pamatai, konkrečią bent minimalią paramą suteikė, patarimų negailėjo tik Aplinkos ministerijos statybų inspektorius R. Šablauskas. Jis nustatė, jog darbai vyksta „nesilaikant statybos technologijų“ ir, kas ypač svarbu, UAB „Kostrzewa“ iki šiol nepateikė projekto ekspertizės, bet leidimus vis tiek gavo ir darbus vykdo, tad suprantami gyventojų nuogąstavimai ypač dėl pastato būklės ir naujų laiptų pastatymo. Kuriam laikui darbai sustabdyti, tačiau netrukus jie vėl bus atnaujinti.

Kaimynystėje gyvenanti australė nepajėgia suvokti, kodėl Lietuvoje taip įžūliai naikinamas arba perdirbamas autentiškas įstabus paveldas. Australijoje negirdėta, neregėta, kad valdžia leistų ką nors keisti kultūros, architektūros, istorijos palikimo objektuose , o juk tos šalies paveldas kur kas jaunesnis nei Lietuvos ir tokių įspūdingų, senovine aura dvelkiančių pastatų, kaip Žygimantų g. 10 ten nėra, – pastebi užsienietė.

Šio daugiabučio bendrijos pirmininkė stebisi, kodėl „Kostrzewa“ nesupažindino gyventojų su rekonstrukcijos projektu, nors tai pagal įstatymus privaloma, ir kodėl savivaldybė liepia gyventojams, o ne namo apkrovą nepaprastai padidinusiems statytojams, savo lėšomis stiprinti namo pamatus? Kodėl bendrijai nurodyta nuolat stebėti dėl statybų galimai atsirandančius įtrūkimus sienose? Be to, užuot padėjusi bendrijai bei labiausiai dėl valdžios palaimintų statybų nukentėjusiems gyventojams, savivaldybė reikalauja nedelsiant tvarkyti namo fasadą, žinoma, taip pat gyventojų lėšomis. O kai bendrija paprašė miesto valdžią pagaliau imtis kokių nors priemonių triukšmui, transporto srautui šioje gatvėje – magistralėje mažinti, atsakymas buvo – pačiai bendrijai tuo pasirūpinti...

Patirtus nuostolius atlyginti apsidraudusiems patalpų savininkams tiek Lietuvos draudimas, tiek BTA atsisakė, nes „žala padaryta dėl statybų“.

„Jaučiamės tokie beteisiai, niekieno neginami, – vos ne verkdami kalba žmonės. – Dėl naujų laiptų statybos, laiptinės autentiškumo pakeitimo mūsų sutikimo niekas net neklausė, nors tai – neeilinis namas, čia gyveno tokia iškili asmenybė kaip Stasys Šalkauskis, lankydavosi Lietuvos kultūros, mokslo elitas. Niekas negarantuoja, kad buvo atlikti pamatų nuodugnūs tyrimai, nešančių sienų ir viršutinių aukštų perdengimų ekspertizės, kad visam namui statybos nepakenks, kad mūsų gyvybėms negresia pavojus. Vieni gyventojai luboms griuvus pabėgo, kitiems patariama kur nors išsikraustyti, kol tęsis statybos, kiti alpsta, sutrikus sveikatai, o kas mums atlygins už visa tai? Ne tik už didžiulę žalą butuose, bet ir už psichologines, moralines traumas ?“.

Tuo metu meras R . Šimašius ir sostinės vyriausias architektas M. Pakalnis be paliovos šneka, jog būtina naikinti Vilniaus senamiesčio saugojimo senąjį planą, per daug jame suvaržymų, senamiestį reikia tankinti, intensyvinti, kuo daugiau statybų, judėjimo...
Ar dar per mažai Vilniuje spūsčių, ar dauboje esantis centras dar nedusta nuo taršos ir triukšmo? Ar nekenčia nuo to ir mūsų nuostabioji Arkikatedra? Vilniečiai jau kartais svarsto: gal ir Katedros aikštėje planuojama didelį pelną duosiantį modernų daugiabučių kompleksą pastatyti? Juk ten tiek vietos, o šalia, Šventaragio sodelyje , iškirtus senuosius medžius, irgi būtų galima ką nors sumūryti...

Lietuvą, Vilnių be galo mylime visi, ne tik vilniečiai. Tai mūsų garbė, turtas, istorija ir ateitis. Mūsų sostinė priklauso mums visiems. Taip pat tiems, kurių neužvaldė godumas. Valstybės šimtmečio jubiliejus – gera proga mums visiems prisiminti tai ir neleisti to užmiršti už Vilnių atsakingai valdžiai.