Anksčiau neužtraukdavau užuolaidų, neuždarydavau langų – dabar taip darau. Turiu vaikų, jie rėkia, kalbasi, verkia ir susitaria, kai reikia. Užrėkiu, jei neklauso, ir turėtų būti ramu... Bet neramu, nes tie keisti be šuns kaimynai, be pavardžių ir be vardų aplinkui, atrodo, klauso, dairosi. Dabar mes slepiamės, užuolaidas užtraukiame vakare ir vaikus raminame, kad žaidime garsus savus slopintų. Kaimynas senas, o gal per daug uolus senukas surinks pagalbos telefoną ir štai sargai, vieni, po to kiti, atvyks.
Taip ir kyla mintys apie rusų „troikas“, apie išvežtus, palaidotus tėvus, apie vaikus, kurie tada geriausiu atveju pasiekdavo vaikų namus. Aš nenoriu tokios Lietuvos, aš nebenoriu jos valdžios ir nebenoriu, kad vaikučių, mano ir šeimos gyvenimą valdytų tokie įstatymų leidėjai.
Dabar tamsu aplinkui, užuolaidos užtrauktos ir tamsu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.