Dabar laikai kiti, ir iš vienos imperijos vakarinio pakraščio šalis tapo kitos sąjungos rytais. Kaip Lietuvai susigrąžinti kiek primiršta turistine šlovę?

Visi žinome UNESCO saugomus objektus mūsų šalies teritorijoje. Vilniaus senamiestis, Kernavė ir Kuršių nerija yra puikiai mums žinomos vietos. Tačiau ar puikiai šias vietas išnaudojame turizmui plėtoti? Jei norime pritraukti daugiau turistų į savo šalį, turime pasiūlyti tai, ko kitos šalys pasiūlyti negali.

Vykstantieji į Niujorką pirmiausiai nori aplankyti Laisvės statulą, pamatyti didžiausius dangoraižius. Tai miestas - ikona. Taip pat kaip Paryžius su Eifelio bokštu bei Triumfo arka, tai kaip Maskva su savo soborais ar Londonas ir Big Benas. Visi turistiniai vadovai nusėti nuotraukomis su šiais statiniais, mintys apie jų kolosalų dydį ir žinomumą sukelia tokius pat jausmus kaip pagalvojus apie legenda tapusius paveikslus.

Meno kūriniai, o dažniausiai – paveikslai, yra kitas dalykas, dėl kurio žmonės keliauja į svečias šalis. Leonardo Da Vinčio „Paskutinė Vakarienė“ Milane arba senovės graikų kūriniai Atėnuose. Lietuva neturi nei žinomų paveikslų, nei pasaulyje žinomų statinių. Didžiausia JAV valstija Aliaska turi kiek daugiau gyventojų nei Vilnius, tačiau turi vieną dalyką, kurio neturi daugiau nei pusė pasaulio šalių. Tai - sniegas. Apsnigtos kalvos, ištisi ledynai, milžiniškos sniego pusnys.

Kaip šį gamtos turtą išnaudojo Aliaskos gyventojai? Jie kas metus sutraukia beveik milijoną turistų, rengdami šunų lenktynės per visą valstiją. 16 šunų komanda, vadovaujama varovo, turi kuo greičiau įveikti trasą, kurios ilgis - daugiau nei 1500 kilometrų. Finišą pasiekia ne visi varovai, o daug šunų žūsta sniegynuose, kuriuose temperatūra kartais siekia net iki – 70 C. „Iditarod“ šunų kinkinių lenktynių nugalėtojas laimi sumą, prilygstančią apie 100 tūkst. litų bei naują visureigį.

Lietuva visus metus neturi sniego, tačiau turi miškus ir daug upių. Kodėl nesurengus ištvermės lenktynių per Lietuvą? Viskas galėtų vykti triatlono principu. Pradžioje - važiavimas dviračiu per Aukštaitijos kalvas, veliau plaukimas kanoja Nemunu, dar vėliau – bėgimas, klampojimas po pelkes į brūzgynus įvairiuose raistuose ir miškuose.

Norinčių parodyti gerą sportinę formą atsiras visada. Šeimų krepšinio turnyrai sutraukia mases žiūrovų, tačiau absoliuti dauguma jų - lietuviai. Jie neįsisąmonino, kad šis sportas yra reikalingas tik jiems patiems. Beveik visame Vakarų pasaulyje karaliauja futbolas, Indijoje bei Bangladeše nepralenkiamas kriketas, o Okeanijoje visi pamišę dėl regbio.

Visi šie sportai sutraukia dešimt tūkstantines minias, kai dviejų stipriausių Lietuvos klubų akistatose susirenka vos keli tūkstančiai. Visada galima pakalbėti apie kaimyninių šalių patirtį. Žiūrėti toli nereikia - Lenkijoje vidutinių ir aukštesnių pajamų piliečiai žiemas leidžia kalnuose kur nors šalia Čekijos ar Slovakijos sienos (o kartais ir jų teritorijose).

Krokuvos miestas kartu su Zakopane net nori surengti 2022 metų žiemos olimpiadą. Tie patys lenkai vasarą leidžia Mozūrijoje. Taip vadinamas ežerų gausus regionas šalies šiaurės rytuose. Man jis yra labai panašus į Ignalinos rajoną. Tiesa, mūsų kaimynai investavo į žiemos pramogų centrą Mikolaikose, kur važiuoja ir daug lietuvių. Kodėl? Nes tokio centro nėra Lietuvoje.

Žiemos populiariausias įvykis - tradicinės žirgų lenktynės šalia Sartų ežero. Kaip manote, ar didelis malonumas žiūrėti į tuos pačius penkis žirgus lėtai ristele bėgančius per ledą, kai tau į veidą krenta šaltas sniegas, o oro temperatūra nukritusi žemiau 20 laipsnių?

Kam apsunkinti viską ir tam kad pritrauktume kuo daugiau žmonių, darome viską atvirkščiai? Visa tai, apie ką pasakoju, yra renginiai, kuriems reikia didelių investicijų, daug reklamos, daug laiko sukurti tradicijas. Pabaigai pateiksiu keletą mažai sąnaudų reikalaujančių idėjų.

Nauja – tai gerai užmiršta sena. Būtent šią idėja vadovaujantis gali atkurti senąją Lietuvos turizmo šlovę. Vyresnės kartos atstovai pamena laivą „Raketą“ kuris plukdė keleivius per Nemuną nuo Kauno iki pat Baltijos jūros. Įjunkite fantaziją – toks laivas tiktų net vestuvių pokyliams. Lėtai plaukiantis laivas-restoranas. Kas gali būti romantiškiau?

Turtingiausi pasaulio žmonės moka pasakiškus pinigus už paprastų žmonių pėdomis nenuvaikščiotus paplūdimius. Mes irgi turime savo tylos oazę. Tai – Nida. Miestas - brangus ir prieinamas ne kiekvienam. Kiekvienais metais miesto meras vis kartoja, kad laukiamas vokiečių ar rusų turistų antplūdis, ir, panašu, kiekvienais metais jų būna mažiau nei tikėtasi. Iš pirmo žvilgsnio man miestas primena sovietinį kurortą. Daugelis restoranų kaip firminį patiekalą patiekia arba kotletą „Jūratė“, arba virtų dešrelių su grikių koše. Miesto įvaizdį galima pakeisti. Maži jaukus namukai ant jūros kranto, vienišos kopos ir jaukios kavinės. Būtent tokią Nidą norėčiau matyti. Lyg kokioje mažoje saloje kur nors Atlanto vandenyne.

Kam jums pinigai, jei neturite fantazijos, sakė pagrindinis kultinio serialo veikėjas. Vaizduotės lietuviams netrūksta, tačiau stačiokiškas praeities įspaudas paliko gilų randą daugelio žmonių galvose. Gera žinia – viską galima pakeisti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!