Tupime toje „kalamaškėje“ ( MI-8) ir ratai nuo žemės atitrūksta. Suprantu, kad kelio atgal nėra. Kartu dar apie 10 vyrų. Seni vilkai. Pas kai kuriuos daugiau kaip po 1000 šuolių. Žiūri į mus du perbalusius ir šypsosi. Kartais paklausia, ar viskas gerai. Niekam ten nereikia, kad pasivyniotum ar širdis neatlaikytų...
Pulko vado vairuotojukas vis baltesnis. Pasiekiam 800 m. Durų išvis nėra. Jausmas toks, kad vėjo gūsis gali tave kaip varlę pro duris išsiurbti...
Atsistojam. Mes su vairuotoju turėsim šokti pirmi. Jis priekyje manęs. Šiaip ne tai paragintas nuslenka mirties veidu prie durų angos ir pirštais įsikimba į staktos viršų. Aiškiai pamatau, kad pirštai pabąla. Pamato ir kiti.
„Pošol“ - taptelėjimas per petį. „Pošol“... Judėjimo nėr. Seniems vilkams nebe pirmas toks... „Rebiata, davaite...“ – toks praporas Krečetas sukomanduoja. Prišoka trise ir stumia tą nabagėlį lauk. Stumiamas praveria kakarinę ir toks klyksmas... Baisenis negu visas kaimas visas kiaules skerstų vienu metu... Ir jėgų pas jį atsilaikyti trims drambliams iš kažkur atsiranda. Drambliams nesiseka. Klyksmas baisus. O aš aiškiai matau, kas man bus, jei savo noru į tą bedugnę nežengsiu. Galop kažkuris gerai trenkęs pečiu vairuotojuką išstumia. Bet tas, vargšelis, krisdamas sugeba užsikabinti viena ranka už slenksčio. O klykia... o rėkia...
Tuomet Krečetas persisveria per slenkstį ir desantiniu trumpaauliu kala anam per makaulę...
Aaaaaa... nutolsta žemyn klyksmas...
Aš iššoku. Už kokio 100 m mazgotės forma kybo bejausmis vairuotojuko kūnas. Ilgai. Žemė artėja. Atsigauna. Pradeda dairytis. Kažką šneka. Šūkauti pradeda. Galop uždainuoja. Paskui dar ir pasisiūbuoja ant stropų...
Nusileidęs daro kilpą ir kaip ir nieko nebuvo...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.