Išties nuleisti galvą mane priverčia nesuskaičiuojamas nelaimių kiekis Lietuvoje, kuomet nepateisinamai užgęsta sveikų žmonių gyvybės. Ši tema nėra linksma ar populiari, bet tikrai yra esminė.
Atsivertęs didžiuosius interneto naujienų portalus šią liepą skaičiau tokias antraštes kaip „Su draugais maudėsi ir nuskendo 22 metų vaikinas“, „Rastas 24 metų nuskendęs jaunuolis“, „Dingo į jūrą nuneštas 15 metų berniukas“, „Klaipėdoje iš penkto aukšto iškrito 5 metų mergaitė“, „42 metų moteris žuvo važiuodama su neblaiviu keturračio vairuotoju“ ir kitas.
Kieno širdį vis dar suvirpina tokios naujienos? Kaip pasimokome iš skaudžių netekčių ir užkertame kelią tokioms nelaimėms ateityje? Visuomenės jautrumas nelaimei yra mažesnis negu Lietuvos krepšinio rinktinės pralaimėjimui. Kasdien be pateisinamos priežasties prarandame keliolika jaunų žmonių, nusikaltimų ir nelaimių skiltys naujienų portaluose yra vienos iš dažniausiai atnaujinamų, o sugebėjimas užkirsti kelią šioms nelaimėms metų metus išlieka infantiliame lygmenyje.
Mūsų šalis yra panaši į filme „Kristaus kančia“ plakamo Kristaus kūną, kuriame stebėti dar vieną kirtį pasidarė okey, o sustabdyti kitą užsimojimą nekyla rankos. Nelaimių Lietuvoje beviltiškai daug ir be kiekvieno iš mūsų indėlio niekas nepasikeis. Jeigu jums atrodo, kad perdedu, pamėginsiu pateikti šiek tiek konteksto.
Per metus Lietuvoje nuskęsta daugiau žmonių, negu vandenyno apsuptoje ir amžinoje vasaroje gyvenančioje Australijoje (atitinkamai 291 ir 284 skenduoliai 2012 metais). Viliatės, kad gal nuo 2012 metų situacija kiek pagerėjo? Deja. Šių metų birželį nuskendo dar 60 proc. daugiau žmonių negu praėjusių metų birželį (41 vs 26). Populiacijos daliai tenkančių skenduolių turime daugiau negu bet kuri kita Europos valstybė. Galbūt kiek dažniau akcentuojama tema Lietuvoje yra mirtingumas keliuose, tačiau vėlgi mūsų mirtingumo rodikliai aukščiausi visoje ES. 2013 metais keliuose Lietuvoje (2.97 mln gyventojų) mirė 302 žmonės, o Jungtinėje Karalystėje (64.1 mln.) tais pačiai metais keliuose žuvo 1802 žmonės – 3,5 karto mažiau populiacijos daliai. Sunku atrasti racionalių argumentų, siekiant paaiškinti 3,5 karto mirtingumo keliuose skirtumą tarp dviejų išsivysčiusių šalių. Ypač kai didžiuojamės savo kelininkų darbu, o ir automobiliai pas mus nebe trečiaeiliai.
Bet turbūt yra pasaulyje valstybių, kurios kur kas blogiau verčiasi? Žinoma yra, ir ne viena. Bet mokslo, ekonomikos ir politikos pasiekimais nelinkstame lygiuotis su Gana, Indonezija ar Egiptu. Tačiau nelaimių, pasiglemžiančių gyvybes, skaičiais kartais menkai lenkiame šalis, kur elektra įjungiama dviem valandoms per parą, o šalmo dėvėjimas važiuojant motoroleriu atrodo svarbus tik turistams.
Taigi kodėl mums taip nesiseka? Pradėkime nuo paprastesnių dalykų negu valdžia ar sistema, nors ir šiose srityse mums dar likę labai daug darbo. Centralizuotos nelaimių prevencijos veiksmingumas pasibaigia ties kiekvieno žmogaus elgesiu. Nesiseka, nes sėkmė reikalauja proto ir atsidavimo. Mums valstybiniu lygmeniu trūksta solidarumo, įžvalgos užbėgti įvykiams už akių ir žmonių meilės vienas kitam.
Mums nesiseka, nes toleruojame neatsargų elgesį, esame pripratę prie nelaimių ir nerodome jokios iniciatyvos siekiant nelaimių išvengti. Vis dar didelė dalis gyventojų sakytų, kad tai ne jų reikalas, jog kiti neatsargiai maudosi, be stabdžių naudoja kvaišalus, vairuoja „įkalę“, viršija greitį ar važiuoja dviračiu pagrindiniu Vilnių kertančiu greitkeliu. Sudrausminimas ar patarimas kitam žmogui, kai jo pasirinkimas yra pavojingas, vis dar matomas kaip kišimasis į ne savo reikalus.
Evoliucijos eigoje instinktas numatyti pavojingą situaciją pas mus kažkodėl irgi neišlavėjo. Neseniai per bernvakarį kaip pridera įkaušęs ir pasikaitinęs pirty į tvenkinį nuėjo maudytis būsimasis jaunikis. Idealesnes sąlygas skendimui sunku ir sugalvoti. Iki ryto kiti bernvakario dalyviai jaunikio taip ir nepasigedo, o kai ryte draugo nerado, iš tvenkinio jau teko iškelti lavoną.
Be abejo, pasirinktas šventimo būdas ir būsimo jaunikio neapdairumas turbūt yra pirmaplaniai nelaimės kaltininkai. Tačiau keisčiausia, jog vakarėlio eigoje nei vienam dalyviui nešovė į galvą, kad jeigu jau švenčiam pagal formulę „daug alkoholio + pirtis + tvenkinys“, reikia išlikti budriam, nes neprotingo elgesio barjeras yra žemiau durų slenksčio lygio. Juk atsakingumas už saugų elgesį turėtų būti kolektyvinis reikalas ir įžvalgesnis turėtų imtis iniciatyvos. Vienas už visus ir visi už vieną.
Žemiau pateiktais pavyzdžiais nesiekiu kaltę dėl nelaimingų nutikimų suversti aplinkiniams žmonėms. Paprasčiausiai, mūsų pačių racionalumas ir dėmesys supantiems žmonėms yra likimus nulemiantis faktorius. Nors ir pasibaigiantis laiptas dviračių takas ant Narbuto kalno yra nepateisinama miesto planavimo klaida, tačiau žuvęs 24 metų vaikinas nepasirinko saugesnio greičio leisdamasis nežinomu keliu ir nusprendė nedėvėti dviratininko šalmo. Kartu važiavęs ir tragiškai pasibaigusį nutikimą liudijęs bičiulis, deja, nepasinaudojo galimybe pristabdyti draugą. Po savaitės muzikos festivalyje „Supynės“ narkotikų perdozavusi mirė 26 metų mergina (…).
Žuvusieji patys kalti? Taip. Ar aplinkinių akylumas būtų padėjęs išvengti tragedijos? Galbūt. Bet šiais atvejais 3:0.
Pripažinkime, kad meilės vienas kitam taip pat neturime per daug. Sunku užmiršti istoriją apie Vilniuje autobuse važinėjantį mirusį vyrą ir jo vengiančius gale susigrūdusiais keleivius. Galiausiai į autobusą įlipusios jaunos merginos puolė padėti nejudančiam vyrui, bet kiti autobuso keleiviai prisidėti net nesiruošė (…). Jeigu autobuso keleiviai atspindi mūsų santykius su vienas kitu, tuomet abejingumas mumyse jau pasiekęs absoliutų dugną. Šių abejingumo šaknų rovimas turi prasidėti nuo garsesnio šnekėjimo apie kilnias idėjas ir konkrečių pastangų siekiant jas įgyvendinti.
Pavyzdžiui, jaunimo grupelė pasivadinusi „Senučiukai“ įgyvendina idėjas, kaip pralinksminti vienišus senelius, gyvenančius senelių namuose. Kiti žmonės savomis idėjomis bando kurti geresnę aurą mūsų šalyje. Mano asmeninis siekis yra, kad visi mokyklą baigiantys vaikai mokėtų atlikti ir reikiamoje situacijoje atliktų gaivinimą bei mokėtų suteikti bazinę greitąją pagalbą. Deja, humanistinė ir socialinė atsakomybė už bendrą gerbūvį vis dar laikoma naivia. Tuo tarpu, cinizmas yra vis dar aukso laikus mūsų šalyje išgyvenančios saviraiškos forma, norint aiškiai pasirodyti, kad nesi naivus.
Paminėtos istorijos yra liūdnos. Yra ir kur kas džiugesnių, priverčiančių didžiuotis žmonėmis, tarp kurių gyvenu. Tačiau straipsnis – ne apie pasiekimus, o apie problemas, kurias turime išspręsti. Kritiškesnis protas, atsakomybė už kito žmogaus likimą ir didesnė meilė nepažįstamajam yra neišmokstamos, tačiau išugdomos savybės. Tik neabejingi žmonės savo dėmesingumu ir gražiu pavyzdžiu padės šias savybes išugdyti. Galbūt gabiausiems mūsų žurnalistams pavyks kurti gerą visuomeninį toną, ugdyti racionalumą ir pyktį paversti meile.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!