Socialinio pedagogo specialybė man atrodė perspektyvi, kiekvienoje mokykloje buvo steigiami etatai, o apie darbą galėjai galvoti jau antrame kurse (tuo metu darbuotojų trūko). Niekas iš 30 grupės studentų neklausinėjo apie atlygį, retas kuris įsivaizdavo, ką iš viso dirbs.
Didelis šokas visus ištiko per pirmąją praktiką, kurios metu teko susipažinti, kokiose įstaigose dirba socialiniai pedagogai ir darbuotojai. Dar didesnis šokas ištiko per baigiamąją praktiką atliekamą prieš diplominio darbo gynimą. Visi padirbėjome mokykloje, pabendravome ne tik su savo kolegomis socialiniais pedagogais realiai dirbančiais kasdien, bet ir su mokytojais bei mokiniais. Po tokios patirties aš pasakiau sau – pedagogu (nesvarbu, kokios kvalifikacijos ar pakraipos) aš nebūsiu. Esu iš prigimties principingas žmogus, todėl nusiteikti, kad kasdien būsiu žeminamas mokinių ir žeminamas kuomet atsiimsiu algą, aš nesugebėsiu.
Apie visuomenės požiūrį į mokytoją nekalbėsiu, tai nieko neišspręs, tik dar daugiau peno suteiks pakomentuoti ką nors šlykštaus. Tačiau man užkliuvo perdėm nuvertintas mokytojo darbas, t.y. požiūris, kad jis nieko neveikia ir už tą „neveikimą“ dar ir taip perdaug gauna. Visiem taip manantiems norėčiau pasiūlyti atlikti eksperimentą. Nueiti į artimiausią mokyklą ir pabūti joje per visas pertraukas, kurios tik bus pamokų metu. T.y. pabūti vienos dienos pertraukose. Per pamokas galite pietauti, sportuoti, važinėtis dviračiu, užsiimti bet kokia veikla kokia tik širdis geidžia, bet per pertraukas, nuo skambučio iki skambučio būti mokyklos koridoriuje, prie viso to patartina pasivaikščioti iš aukšto į aukštą, pasižiūrėti, ką veikia vaikai.
Šio eksperimento mintis paprasta. Vienu atveju, manau, kad daugelis paeksperimentavę nenorės grįžti į mokyklą dėl ten esančio triukšmo. Kitu atveju, atsparesniems triukšmui, patarčiau padaryti dar du eksperimentus. Pirmas. Apsirenkite prastai, jei savigarba leis, tai kaip „bomžas“, jei neleis, tai kaip „budulis“ (kedukai, treningiukai, ežio kaladė) ir pasivaikščiokit aplink mokyklą. Užeikit į visas pakampes, pakrūmius, šalia esančių daugiabučių laiptines, praeikit šalia netoli esančių kioskų, bendrabučių ir pan. Tuomet turėtumėte pamatyti, ką veikia mokiniai pertraukų metu.
Jeigu šis eksperimentas jūsų netenkina, per žema nusileisti iki tokio lygio, Jūsų išlavintam skoniui sunku persiorientuoti nuo džentelmeno su kostiumu iki „berniuko“ su sportiniu kostiumu, tuomet antras eksperimentas jums kaip tik.
Mokykloje sėdėkite ir pamokų metu. Per pamokas sėdėkite koridoriuje su nešiojamu kompiuteriu ir dirbkite. Pertraukų metu ilsėkitės, taip pat mokyklos koridoriuje ir taip visą dieną. Tiesa, diena gali baigtis apie 12-14val., tačiau nenusiminkite, darbą jūs galite pratęsti namuose. Atsiverskite portalą DELFI, susiraskite straipsnį, kuriame yra apie 300 komentarų, parsisiųskite juos visus į savo kompiuterį ir ištaisykite klaidas bei surašykite pažymius. Jeigu kyla klausimas, kodėl būtent 300 komentarų, atsakau, prilyginkite 2-3 sąsiuvinio puslapių mokinio rašinį 3-10 komentarų (priklausomai nuo spaudos ženklų) ir gausite 30 mokinių rašto darbus.
Manau, po šių eksperimentų požiūris į mokytoją ir jo darbą turėtų pasikeisti.
Po šių siūlymų norėčiau pabrėžti, kad mokytojo darbas, darbine prasme, neturi būti iškeltas virš kitų darbų. Nes kiekviena profesija galų gale gindama save atsiremia į kraštutinumą. Policininkas pasakys, kad be jo nebus tvarkos; gaisrininkas pasakys, kad be jo sudegsime arba nebus kam gelbėti turtą; gydytojas pasakys, kad be jo mes neišgysime arba dar blogiau numirsime ar neteksime artimų žmonių; teisininkas pasakys, kad be jo nebus valstybės ir t.t. Norėčiau, kad kiekvienas skaitantis šį tekstą pagalvotų, ką vietoj policininko, gydytojo ar gaisrininko kraštutiniu atveju pasakytų mokytojas.
Mano, kaip Lietuvos piliečio, nuomonė yra tokia, kad be ilgalaikių investicijų į švietimą nebus gerovės valstybės, nebus darnios pilietinės visuomenės, juo labiau nebus elito, inteligentijos, menininkų ir stiprios viduriniosios klasės.
Investicijos į pagrindinį išsilavinimą tai investicijos į mūsų vaikus, stabilią jų fizinę, psichologinę ir socialinę būklę; kelias į nuolatinį tobulėjimą, tikslų išsikėlimą ir jų siekimą.
Investicijos į aukštąjį mokslą, tai inovacijos, konkurencingumas, pripažinimas, investicijos ir galų gale saugus ir išdidus rytojus.
Aš už tokią švietimo sistemą Lietuvoje, o Jūs?
Taigi, mieli politikai, nekiršinkit visuomenės, pažvelkit į šalies rytojų toliaregiškai ir pasistenkit, kad į mokyklą eitų ir jauni žmonės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!