Pastaroji finansų krizė – kurią daugelis apžvalgininkų jau spėjo pakrikštyti didžiausia po Didžiosios depresijos – prieš metus prasidėjusių problemų pasekmė. 2007 m. rugpjūtį dėl antrarūšių, t.y. blogesnių paskolų, segmente JAV kilusių neramumų ir kritus su šiomis paskolomis susijusių vertybinių popierių kainoms, finansų institucijos pasaulyje nurašė savo turtą už daugiau nei 500 mlrd. JAV dolerių.
Po pastarųjų įvykių spėjame, kad jau sugriežtėję bankų reikalavimai dar labai griežtės. Išaugs pradinio įnašo sumos reikalavimas, padidės palūkanų procentai, mokesčiai bankui. Galiausiai net sumažės bankų, skolinančių būsto paskolai. Bankai prisipažįsta vis atidžiau besirenkantys, kokius projektus finansuoti, ir po truputį griežtinantys būsto paskolų išdavimą.
„Geriau vėliau nei niekada“ – visi žino šį posakį. Tačiau vienareikšmiškai pasakyti, kad šis posakis teigiamai atsiliepia apie bankų požiūrio pasikeitimą negalima. Jei bankai anksčiau atidžiau būtų kontroliavę paskolų srautus, dabartinės suirutės nebūtų. O dabartinis mėginimas griežtinti lyg botagu smogė NT bendrovėms ir sukėlė krizę.
Bankai jau metų pradžioje nustojo teikti statybinėms įmonėms kreditus, taip sustabdydami rinkos naujų būstų segmente augimą. Taip siekta apsaugoti savo investicijas, nes jei nebus naujų objektų, kurie gali buti pastatyti „pigiau“, žmonės nenorės parduoti savo NT nuostolingai. Atiduoti paskolą su palūkanomis ir dar likti bankui skolingi.
Kitas bankų žygis „saugant“ savo investicijas – maržos didinimas. Tai reiškia, kad eilinis pilietis nesugebės paimti paskolos būstui, nes mokėti 10-14% metinių palūkanų bankui tolygu finansinei savižudybei.
Tačiau vienareikšmiškai kaltinti bankininkų negalima – jie – verslininkai ir norėjo uždirbti savo milijonus. Kiekvienas, kurį bankai vilioja patraukliais pasiūlymais, turi savo galvą ant pečių ir galėjo pasiskaičiuoti, ar svajonių namas jiems pagal kišenę.
Vakarų pasaulyje nematydami bėdų daugelis pradėjo nebeskirti žodžių „noriu“ ir „galiu“. „Noriu namo prie jūros ir trijų mašinų, noriu skraidyt į Havajus ir gerti tekilą“ – net galima dainą surimuoti. Tačiau beniūniuojant dažnai pamirštama pasižiūrėti į atlyginimą ir sąskaitos balansą. Jei žmogus neapsižiūrėjęs pats įkiša galvą į kilpą, nereikėtų kaltinti aplinkinių.
O bankai virvę visada nupirks. Į skolą, žinoma.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!