Merginos vaikosi madų, tik ar tai gerai? Kam reikia daryti taip, kad paskui gailėtumeisi? Įdomu būtų padaryti apklausą ir sužinoti, kiek iš nepilnamečių padarė tai sveiku protu, žinodami, kad to tikrai nori ir blaivūs. Kiek pasidomėjus „pirmo karto“ istorijomis, galima sužinoti, kad daugelis panelių nekaltybę prarado per vakarėlius, išgėrusios arba todėl, kad klasiokės jau „tai“ darė, o aš va, kvailiukė, dar nežinau ką tai reiškia.
Vėliau pamatai, kad jos gailėjosi taip padariusios, kad padarė tai ne su mylimu žmogumi, o tik su eiline simpatija. Jeigu nesi mylėjusis, tai esi tarsi atsilikusi.
Man juokinga tie paauglių klausimai interneto svetainėse ir žurnaluose: „Man 15 metų ir aš dar nekalta, ar tai normalu?“. Tiesa, nereikia pamiršti ir to, kad vaikinai prikalba gražių žodžių, o jos patiki, ima pasitikėti ir dažnai prasideda su pilnamečiais, nes, kaip vaikinai sako, „smagu laužyti užraktus“.
Pati nekaltybę praradau būdama 20 metų ir ne su vaikinu, o su geriausiu draugu ir to niekada nesigailėjau (juokinga, tačiau kai kurie sako, kad geriau su kokiu draugu, nes nebus gaila, jeigu nebus gerai ir vaikinas nesigailėtų, kad kažką ne taip padarė ar pan.). Faktas, kad tai dariau su protu ir todėl, kad buvo trauka, ne dėl mados, reikalo ir pan.
Niekada nesijaučiau kitokia nei visos, nes žinojau, kad nenoriu eilinio sekso, vienadienių santykių. Taip pat, kad vaikinas nebūtų „laužytojas“ ir nesitikėtų kažko, juk tai pirmas kartas. Kad elgtųsi švelniai, nespaustų kažko daryti.
Iki pirmojo karto dažnai gaudavau pasiūlymų „nulaužt užraktą“, nors ir nesu graži, kad manęs labai kuris nors trokštų. Ne visada tiesiai pasakydavau vaikinams, kad esu nekalta, tačiau sužinoję imdavo siūlyti visais įmanomais būdais ir kad tik sutikčiau, tačiau kai tik pamatydavau, kad neatstoja, pasiųsdavau juos toli ir neberašydavau žinučių.
Laukiau žmogaus, kuriuo galėčiau pasitikėti. Kaip minėjau, tai įvyko su geriausiu draugu, nors tai realiai buvo mūsų pirmas susitikimas. Skamba keistai, tačiau jau 3 metus esame geriausi draugai. Juo ėmiau pasitikėti labai greitai ir žinojau, kad galiu juo pasitikėti. Jis manęs nenuvylė, ramino, nes labai bijojau. Bijojau ne pačio pirmo karto, bet kaip jam viskas atrodys.
Jam buvau pirma nekalta mergina ir turbūt vienintelė. Rizikavau, tačiau imantis atsargumo priemonių, įmanoma tik reikia ilgesnio laiko pažinti žmogų ir nepulti kai tik norisi. O dabar esu laiminga, kad tai įvyko su juo, su mano pilnu protu ir ne dėl mados, o todėl, kad aš norėjau, ne jis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kviečiame paatvirauti – kokia Jūsų patirtis? Kaip manote, ar nekaltybė šiais laikais yra vertybė? Kada normalu ją prarasti? Gal to, ar esate pirmasis partneris mylimam žmogui, apskritai nesureikšminate?
Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Atvirai“. Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: