Pirma mano emigracijos stotele tapo Norvegija. Taip atsitiko visiškai atsitiktinai, tiesiog draugas važiuodavo rinkti visokių daiktų, kartais legaliu būdu, kartais ne, ir pasiėmė mane... Apsistojau labai gražiame miestelyje Forde... Name gyveno dvi lietuvių šeimos – Tadas ir Vika, Irmantas su Laima.
Nors, atrodo, praėjo daug laiko (9 metai), bet vis tiek puikiai atsimenu jų vardus, nes tikrai man daug padėjo... Tadas net sugebėjo man rasti darbą. Todėl norėčiau paneigti mitą, kad lietuviai lietuviui akį norį svetur iškirsti... Tikrai yra daug ir gerų žmonių...
Pirmas mano darbas buvo kalnuose baidyti briedžius nuo gyvenviečių, nes buvo pavasaris ir gyvūnai labai suaktyvėdavo ir tekdavo juos vyti tolyn į kalvas... Darbas tikrai buvo neblogas, mėgstu gamtą, todėl maniau, kad atradau save ten... Tuo labiau, kad dirbau su kitu lietuviu Irmantu, jis man ir batus surado tinkamus, ir savo neperšlampamas kelnes davė... Žodžiu, buvo tikrai šaunu ir buvau labai labai patenkintas... Bet taip turbūt jau lemta, kad abi šeimos pradėjo lauktis vaikų ir man tiesiog teko iškeliaut, nes paprasčiausiai nebebuvo vietos... Tuo labiau, ir darbo sezonas jau ėjo į pabaigą... Trumpai apie visiems rūpimą užmokestį – uždirbdavau 40 kronų (4,25 eurai) per valandą, buvau labai patenkintas.
Grįžęs į Lietuvą įsidarbinau chemikalų fabrike. Dvokas buvo nepakenčiamas, daugybę mokymų teko lankyti, nes darbas buvo atliekamas su pavojingomis medžiagomis... Ilgai neužtrukau – mečiau.
Taip jau nutiko, kad kita stotelė buvo Londonas! Atvykau čia su „mikriuku“ ir dar 13 tautiečių... 8 sėdimas vietas turinčiu autobusiuku.
Buvo visko – ir juoko, ir ašarų... Gyvenau su lietuviais... Ir dabar tebegyvenu tame pačiame rajone, tik namas skiriasi... Bėda tik viena – kad gyvendamas su tautiečiais nelabai išmokau anglų kalbą, nors čia laiką leidžiu jau daugiau nei 7 metus...
Norėčiau truputį ir pasigirti, kad tikrai labai daug pasiekiau ir savo name esu be konkurencijos geriausias pareigas einantis ir dėl to labai gerbiamas žmogus tarp draugų... Dirbu liemenėlių fabrike – siuvu petnešėles. Nežinau, ar oficialiai galėčiau taip sakyti, bet vieną mano išradimą net buvo nunešę viršininkams ir pripažinę ji pradėjo naudoti – tai dvigubų kabliukų užsegimas. Už tai man davė 4 apmokamas laisvas dienas ir 300 svarų priedą prie mano mėnesio atlyginimo... Tada pirmą kartą ir peržengiau 1000 svarų per mėnesį ribą, buvau be galo patenkintas ir iškėliau audringą vakarą savo namo draugams, net nupirkau bilietus visiems į Ž. Žvagulio koncertą lietuvių restorane...
Apibendrinant norėčiau pasakyti: jūs juokiatės, kad mums prastai ir mums kažko trūksta. O mes tiesiog gyvenam kaip vienas kumštis (kad ir be vieno piršto), bet vis tiek kaip kumštis... Su pavasariu!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo patirtimi? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: