Važinėdavome, susitikinėdavome – įsivaizduojate, aistra, vsio takoje... Man, 24 metų berniokui, tai buvo kažkas tokio – absoliučiai naujas, nepatirtas ir nepažįstamas pasaulis. Neįsivaizduoju, kaip aš, katalikiškai ir tradiciškai auklėtas, drįsau leistis į tokią avantiūrą – matyt, kažkokie skysčiai buvo užspaudę smegenis. Euforja, įsikliopinimas, seksas, adrenalinas slapta susitikinėjant...

Kol galiausiai, mane pradėjo pjauti sąžinė. Vis dažniau pradėjo kilti įtarimas, kad ji nesugeba logiškai paaiškinti, kuo blogas yra jos vyras. Vis sakydavo, kad blogas, bet kiek bandydavau gudriai išklausinėti per aplinkui – konkretaus atsakymo nebūdavo. Vis kažkokie kliedėjimai, kad mažai jausmų, mažai dėmesio... Kol galiausiai nebegalėjau daugiau savęs apgaudinėti – galutinai supratau, kad jos vyras yra tiesiog normalus žmogus, kaip milijonai kitų, ir kiek susidariau nuomonę iš pasakojimų – tvarkingas, šeimyniškas ir kultūringas.

Pasibjaurėjau pats savimi, jog įlindau į visą šitą purvą. Pasidarė gaila jos vyro, kuris tikrai nemanau, kad yra kažkuo blogesnis, nei dauguma vidutinių žmonių. Pagailo jos vaikų, kuriems motina irgi meluoja – atseit, važiuoju tai ten, tai ten, o iš tikrųjų voliojasi su manimi... Po truputį pradêjau retinti bendravimą, vis „negalėti“ susitikti, kol galiausiai nutarėme likti tik draugais. Praėjo jau beveik 10 metų. Tada jaučiausi stipriai išsipurvinęs, bet dabar, manau, šitą savo gėdą nusiploviau.

Krikščioniškas tėvų auklėjimas paėmė viršų. Šita pusiau komiška ir kvaila, pusiau apgailėtina ir bjauri patirtis atbaidė mane nuo bet kokių santykių su užimtomis ar netgi išsiskyrusiomis, ir tikiuosi, kad visam laikui. Nežadu daugiau užsiimti tokiomis nesąmonėmis, nes tai neveda prie gero. Aišku, kaip kas dar žiūri – darbe keli kolegos iš manęs labai stipriai pasišaipė, kad nenoriu „patirti malonumą“. Ne, ačiū, ne man tokie dalykai. Tam reikia būti kitokiu žmogumi – nereligingu ir su šaltesne sąžine.

Ai, ir dar aišku – „tu man antras“, kaip gi be šitos frazės. Kiek žinau, ji vėl turi kažkokį, kaip pati sako, „gerbėją“. Mano požiūrio, kai po kelerių metų bandžiau paaiškinti, absoliučiai nesuprato. Atseit „o kas čia tokio“. Iš vaizdo ir elgesio – eilinė, maloni, niekuo neišsiskirianti, paprasta vidutinio amžiaus moteris, netgi pakankamai kukli. Tikrai ne kokia akivaizdi nuotykių ieškotoja, niekada nepasakytum.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.