Naivu būtų tikėtis, kad galime atrasti konkretų paaiškinimą, kas yra neištikimybė ir nuo ko ji prasideda. Kokį reikia žengti žingsnį (fizinį ar moralinį), kad galėtume teigti, taip, jis/ji neištikimas/a? Kiek žmonių, tiek nuomonių. Vieniems neištikimybė siejama su lytiniu aktu, kai kuriems - su išlyga, kad, pavyzdžiui, su prostitute seksas jau nėra išdavystė. Dar kiti neištikimybės požymius pastebi bučinyje ar flirte.
Kad ir kokia būtų neištikimybės forma, vienareikšmiškai ją siejame su fiziniu veiksmu. O ką galėtume pasakyti, žvelgdami jausminiu aspektu? Ypač vyrų mėgstamas posakis yra tas, kad lytinis aktas – tai tik fizinis veiksmas, niekaip nesusijęs su jausmais, tad ir neištikimybės požymiai menki, o gal ir visai neegzistuoja. Blogiau, kai sutuoktinis/ė užmezga santykius už šeimos ribų ant jausminių pamatų.
Taigi, kad ir kokius vardintume fizinius veiksmus, kaip neištikimybės pradą, nejučia pripažįstame, kad jausminis pagrindas yra visa ko pradžia. Juolab, kad mylėti, jausti potraukį ar simpatiją kitam galime ir be lytinių santykių.
Tačiau vyrauja dar ir kita nuomonė, jog neištikimu/a tampama be jokio fizinio veiksmo. Teigiama, kad kaip neištikimybės faktą galime traktuoti ištikimybės nebuvimą mintyse. Galbūt kažkas dabar šyptels ir pamąstys, kad tik man mano žmona/vyras būtų neištikimas/a tokia forma. Bet…Yra vienas vienintelis bet.
Kad būtų suprantamiau, ką aš tuo noriu pasakyti, paminėsiu man žinomą vokiečių mokslininkų atliktą tyrimą su įvairaus amžiaus vyrais. Apklausos rezultatai parodė, kad maždaug kas antras vyras nors kartą gyvenime, mylėdamasis su savo partnere, galvojo apie kitą moterį. Įsivaizduokime, moteris mylisi su savo vyru, mėgaujasi aistringomis mylimojo glamonėmis, jaučiasi geidžiama, tačiau vyras tuo metu, intymiausią poros akimirką, mintyse mylisi su kita moterimi, jos geidžia, o jo esama partnerė jam tik tarytum žaisliukas, kurį galima įsigyti suaugusiems skirtose parduotuvėse. Taigi, ar galime teigti, kad mintimis taip pat galima būti neištikimu/a?
Aišku, galime pasakyti, kad visai nesvarbu ką mąsto partneris/ė lytinio akto metu, svarbiau, kad būtų jis/ji aistringas/a. Jeigu to pasiekti tokios mintys net labai padeda, tad, pirmyn. O mintys ir lieka mintimis, kaip sakoma, ausys negirdi, galva neskauda. Argi?
Juk kai vyras ar žmona būna fiziškai neištikimas/a, sutuoktinis/ė taip pat nemato paties lytinio akto, o ir nežino (bent kurį laiką), tačiau fizinį veiksmą traktuojame kaip neištikimybė faktą. Arba jeigu mintys nėra ir negali būti vadinamos neištikimybe, tuomet ar būtume tokios pačios nuomonės, jeigu mylėdamiesi išgirstume sutuoktinį/ę aistringai tariant kito/-os vyro/moters vardą? Koks apimtų jausmas? Ar galėtume tokioje situacijoje pasakyti: „Nieko tokio, mielasis/-oji, tu buvai nuostabus/-i“.
Taigi, kas yra neištikimybė ir nuo ko ji prasideda? Galbūt mes todėl ir negalime rasti to vienintelio neištikimybės apibrėžimo dėl to, kad apie šį faktą sprendžiame, remdamiesi savo asmenine patirtimi.
Kuo labiau pats žmogus linkęs į neištikimybę, tuo jis mažiau mato jos apraiškų, tai lyg savęs pateisinimas: „ne, aš nesu neištikimas/a, tai tik fiziologija ar panašiai“, o žmogus, susidūręs su išdavyste, remdamasis skaudžia patirtimi, įžvelgia daug daugiau neištikimybės apraiškų. Ir visai nesvarbu, ar tai fizinė, moralinė ar jausminė, labiausiai pripažįstame tą, kurią galime „apčiuopti“ (galbūt būtų tiksliau, esame „apčiuopę“), tai yra pamatyti, sužinoti ar išgirsti. O juk kito žmogaus tikrąsias mintis, taip sunku sužinoti...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!