Kiekvienas žmogus, atėjęs į šį kartais nelengvą pasaulį, įgauna pagrindinę informaciją apie dorovę, moralę ir visus kitus ugdomus dalykus iš savo tėvų ir artimųjų, tad jei tėvai „kalė“ visą vaikystę savo vaikui, kad viena ar kita yra negerai, tai vaikui ir susiformuoja toks neigiamas požiūris į vieną ar kitą situaciją. Tad kokį požiūrį mes įdiegsime savo vaikams, taip jie ir matys tam tikras situacijas.
Tad, pradėsiu aš savo realų gyvenimišką, bet labai skaudų pasakojimą, taip, kaip prasideda daugelis mūsų mėgiamų pasakų:
Gyveno kartą princesė ir karalaitis. Kad būtų aiškiau, princesė bus vardu Vasilisa ir karalaitis vardu Ivanas. Susitiko netyčia Vasilisa karalaitį Ivaną ir įsimylėjo vienas kitą. Tiesą pasakius, kiek tos meilės tarp jų ir ar ta meilė abipusė buvo, negaliu pasakyti. Na ir kaip daugelis įsimylėjėlių, jie nusprendė susituokti. Čia aš taipogi nepasakysiu, kieno iniciatyva didesnė buvo.
Susituokė, viskas gerai ir gražu, kaip ir daugelyje vestuvių ir bankuchenas buvo, ir baltos mišrainės ir visa kita, be ko neapsieina vestuvės. Ir netgi nesigilinkite labai, kad jų vardai yra nelietuviški, tiesiog šiam momentui tokių pasakų lietuviškų nepamenu.
Vestuvės jau įvyko, tad dabar tetrūksta vieno ir gal pagrindinio šeimai įvykio - vaikučio gimimo. Na, šiuo klausimu jiems ilgai neteko „tempti gumą“ ir jau po metų jie džiaugėsi šiuo stebuklingu įvykiu. Ir atrodo, ko gi daugiau reikia tokiai šeimai. Lieka tik pavydėti baltu pavydu, kad pilnavertė šeima jau yra, ir, svarbiausia, kad laimingai gyvena.
Taip prabėga keletas metų ir šeima vis dar aplinkinių akyse atrodo laiminga. Ir taip jau atsitiko, kas pasakose tikrai neatsitinka, įsimaišo trečias personažas, pavadinkime jį Barmalėjumi. Neanalizuosiu tų smulkmenų, kas kurį suviliojo, tik faktas tas, kad Vasilisa metus laiko apgaudinėjo su kitu savo karalaitį Ivaną, kol tas sunkiai dirbo ir vakarais leido vaiką su vaiku, tuo tarpu gražuolė Vasilisa šildė lovą Barmalėjui.
Anksčiau ar vėliau tiesa išlenda, taip atsitiko ir šioje situacijoje, ir nieko kito neliko, tik Ivanui susikrauti mantą ir išeiti iš namų. Išduoto žmogaus dvasinės savijautos negalėčiau apibūdinti, nes tai visų pirma yra labai skausminga ir neapsakoma. Ir labiausiai šioje situacijoje gaila vaikų, kurie nesupranta, kodėl tėtis ir mama negali būti kartu ir kodėl, kai vaikui labiausiai reikia tėčio, jo nėra šalia.
Grįžtant prie Baramalėjaus, tai jo situacija taip pat panaši, jis turėjo žmoną ir vaikų. Tad šiuo atveju viskas yra daug sudėtingiau ir skausmingiau, nes išyra jau dvi šeimos ir kenčia žymiai daugiau vaikų.
Norėtųsi tiesiog paklausti tų šeimų ardytojų, ką jie jaučia matydami tas širdgėlos pilnas akis? Ir ar jiems nėra jokios sąžinės graužaties dėl to, ką padarė? Ir ko verta yra tokia motina, kuri vardan savo malonumų įskaudino kitus ją mylinčius žmones. Yra labai geros patarlės: „Lazda turi du galus“, arba „Kaip šauksi, taip ir atsilieps“. Tad labai norėčiau tikėti, kad tokių „gyvenimiškų“ situacijų, šiame kartais labai nelengvame pasaulyje, įskaudintų ir nelaimingų būtų kuo mažiau.
Vaikai - tai mūsų ateitis, neleiskime vaikams mokėti už mūsų skaudžias klaidas. Leiskime jiems bent vaikystėje būti laimingiems, jiems visas gyvenimas prieš akis, kur laukia ir taip daug sunkumų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!