aA
Mieloji, užknisa, kad tai yra vienintelis būdas, kai galiu bandyti tau pasakyti šiuos žodžius ir niekada nesužinosiu, ar tu juos skaitei. Bet jei skaitysi, tai suprasi, kad čia skirta tau.
Skyrybos
© Shutterstock nuotr.

Niekada nemaniau, kad rašysiu tokį tekstą, nes visada tikėjau, kad mūsų meilė, tikėjimas ir darbas išlaikys visus egzaminus. Visada kalbėjom, kad suprantame, jog dabar yra sunku ir žinojome to priežastis. Sutarėme, kad pragyvensime šitą laikotarpį dirbdami, nes abu matėme šviečiančią saulę už debesų ir buvo dėl ko stengtis. Tačiau tu jos neišlaukei ir sušalai lietuje. Niekada neturėjau progos tinkamai su tavim atsisveikinti, nes nesugebėjau racionaliai priimti fakto, kad mes nebekartu. Man ši realybė yra per daug skaudi, todėl vis nuo jos bėgau ir neigiau. Kartais, atrodo, dėl santykių ir mylimo žmogaus atiduoti gali visą save, tačiau gyvenime taip jau susiklosto, jog galiausiai tenka nuleisti rankas. Šis laiškas yra mano atsisveikinimas su tavimi, mano meile.

Iš visų savo gyvenime sutiktų moterų tu buvai vienintelė, kai jaučiau, kad negaliu tavęs paleisti ir prarasti. Vienintelė, kuri sugebėjo mane priversti pažvelgti į savo akivaizdžius minusus ir pradėti su jais dirbti. Vienintelė, kurią įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio ir nuoširdžiai norėjau padaryti laimingiausiu žmogumi žemėje. Vienintelė, kurios sugebėjimais tikėjau kaip nieko kito. Vienintelė, kuri visada gavai mano besąlygišką palaikymą visais klausimais. Vienintelė, dėl kurios man buvo nuoširdžiai gera stengtis. Vienintelė, kurią vis mintyse įsivaizduodavau ateinančią prie altoriaus su šypsena. Niekada tavimi neabejojau. Aš buvau ir esu didžiausias tavo gerbėjas.

Suprantu, kad mūsų santykiai niekada nebuvo tobuli, bet tobulų santykių ir nebūna. Santykiai veikia, kai partneriai myli viena kitą labiau už pasitaikančius pykčius ir iššūkius. Kai abu suvokia, kad tai yra darbas, atsakomybė, lankstumas, kompromisai, pasitikėjimas, pagarba, geranoriškumas, rūpestis. Kai atskirai esame stiprūs individualiai, o kartu – komanda. Kai priima vienas kitą kaip visumą, o ne atskiras mėgstamas dalis.

Žinau, kad nesu ir nebuvau tobulas. Bet dariau viską, kas mano ir ne mano valioje, kad tu jaustumeisi pati gražiausia, laimingiausia, protingiausia, pralinksminta, mylima, vertinama, geidžiama, be kompleksų. Tu žinai, kiek aš dėl tavęs kovojau ir kiek laiko tavęs laukiau. Kiek aš mumis tikėjau. Kiek rūpinausi, motyvavau, gyriau, guodžiau, palaikiau ir buvau šalia kartu kiekvieną tau sunkia gyvenimo akimirką. Taip, kartais susierzindavau dėl smulkmenų. Kartais susimaudavau. Kartais tiesiog tikrai pasielgdavau neteisingai ir neįsiklausydavau. Bet mes žmonės, ne robotai. Visada atsiprašydavau, jei kažką ne taip pasakydavau ar padarydavau, ar ne taip suprasdavau. Niekada neleidau tau abejoti savo jausmais ir ketinimais tau, tu žinojai, kad aš niekada neišeisiu. Visada žinojai, kad jei aš kažką pasakau – įgyvendinsiu tai 100 proc.

Šitą pastraipą parašyti buvo sunkiausia. Norėjau ją ištrinti. Vis dėlto tu mane labai daug kartu vertei jaustis ne tik puikiai, bet ir liūdnai. Niekada nejaučiau pakankamai pagarbos ar šilumos. Niekada nesijaučiau, kad esame bent panašiai svarbūs vienas kitam, lygiaverčiai partneriai. Visada jaučiau, kad atiduodu tau begalinę meilę, bet atgal gaunu žeminimą, nepagarbą, šaltumą, priekaištus. Vis jaučiau, kad mūsų santykiai yra lyg kiauras maišas į kurį vis kažką įdedu, bet jame nieko nelieka. Atrodo, bet kokios mano pastangos yra savaime suprantamos. Buvai išreiškus baimę, kad man kažkada atsibos stengtis, bet niekada neatsibodo. Pradėjau bijoti priimti sprendimus, nes jie gali tau neįtikti, baimė suklysti pradėjo paralyžuoti. Pradėjau galvoti, ką turiu pasakyti, kad tik pataikyčiau ir neiššaukčiau susierzinimo. Ne kartą pažeminai mano, kaip vyro, savivertę. Visa tai mane vertė jaustis nesaugiu santykiuose, nepilnaverčiu vyru, pasitikėjimas blėso. O kai bandydavau apie tai užsiminti, pasakyti kaip jaučiuosi – tu tik dar labiau susierzindavai, užimdavai gynybos poziciją, o ne supratimo ir palaikymo. Niekada nejaučiau, kad „you have my back“. Esi netgi man pasakius, kad jei pasitaikys geresnis variantas – galbūt ir išeisi pas jį. Tavo reikalavimai vis kito ir nesibaigė ir tau niekada nebuvo gana. Niekada pakankamai nevertinai, ką turi ir ką gauni, vis buvau „not enough“.

Nors ir skaudinai mane, tačiau žiūrėjau į tai pro pirštus, nes buvau pašventęs save tikslui – palaikyti mūsų santykius ir išlaukti saulės. Įtikinau save, kad neturiu teisės pasiduoti ir kurį laiką turėsiu atidirbti už du. Juk turėjom ir begalę ypač jautrių, šiltų, tikrų akimirkų, kurios veikė kaip kuras nepasiduoti. O ir tu perlipdavai per savo ego, taip parodydama, kad ir tau rūpi. Žinau, kaip tau tai nelengva buvo. Sunkumus vertinau kaip aplinkybių, buities ir darbo sukeltos įtampos rezultatą, kuris praeis. Abu žinojom, kad tos aplinkybės turėjo konkrečią pabaigos datą. Apie tai kalbėjom ne kartą ir sutarėm, kad nepasiduosim, dirbsim, svajosim, planuosim.

Tačiau vos tik baigėsi visi aplinkybių sunkumai ir galėjom pradėti realiai įgyvendinti visas savo svajones bei planus – tu pasidavei. Nors dar dieną prieš tai prašei mano rūpesčio, nors dar tą pačią dieną planavom savaitgalį, nors dar visai neseniai sakėm vienas kitam „myliu“ ir susipažinom su vienas kito šeimomis – tu man visiškai netikėtai pasakei, kad jau seniai nebenori su manim būti ir jau seniai manęs nemyli. Sudaužei mano širdį į nesuskaičiuojamą kiekį dulkių, kurios išsibarstė per dideliame plote, kad kada nors susirinktų atgal į krūvą. Dabar atrodo, kad niekada gyvenime nesuprasiu, kaip taip? Išdavei mane? Įsimylėjai kitą? Bijojai pasakyti, kaip jautiesi iš tikrųjų? Melavai man? Melavai sau?

Šiuo metu jaučiuosi tiesiog beviltiškai. Visiškai tuščias. Zombis. Egzistuoja tik mano kūnas, nes širdis ištraukta iš kūno ir yra deginama su liepsna. Jaučiuosi įkritęs į 5 km gylio kraterį, kurio dugne šliaužioja gyvatės ir vorai, o virvės ir kopėčių užlipti nėra. Mes nebekartu, bet dėl to nenustojau tavęs mažiau mylėti, norėti rūpintis ir stengtis. Artėjantis pavasaris ir vasara gimdo depresiją, nes buvo tiek planų. Mylėti kažką taip stipriai, kai jie nemyli tavęs taip, kad dėl tavęs kovotų... Tai priverčia stipriai suabejoti savo saviverte. Su tokiu atstūmimu tiesiog siaubingai skaudu pradėti susigyventi.

Turėčiau tavęs nekęsti, bet negaliu. Bet kokia romantinė daina man primena tave. Kas rytą atsibudus pirma mintis yra apie tave. Pastatai, darbai, parduotuvės, medžiai, suoliukai, kavinės, patiekalai, garsai, saulė, jūra, šiluma – viskas primena tave. Esu darbe, namuose, su draugais, restorane, renginyje – visada galvoju apie tave. Per vieną akimirką gyvenimas, atrodo, apsivertė aukštyn kojom ir netekau vienu metu geriausios draugės, merginos, meilužės, būsimos žmonos, patarėjos, žmogaus, kuriam apnuoginau sielą ir, žinoma, visų susikurtų bendros ateities svajonių. Yra nepamatuojamai sudėtinga pradėti susitaikyti su mintimi, kad tai dėl ko tiek stengeisi, tikėjai visu savo kūnų, širdimi ir siela – tiesiog nebėra.

Pykstu ant tavęs, kad nutarei nebesistengti, viską paleisti ir neigti. Ypač tokiu momentu. Pykstu, kad leidai planuoti ateitį ir apie ją svajoti, kai iš tikrųjų turėjai kitų planų. Pykstu, kad abu sudėjom tiek daug pastangų, emocijų, laiko ir kai jau turėjom pradėti skinti vaisius ir degintis saulėje – tu nusisukai. Pykstu, kad kalbėjom vieną, o tu iš tikrųjų mintyse ruošeisi visai kitam. Pykstu, kad naudojaisi mano gerumu ir meile tau iki paskutinės akimirkos. Pykstu ant savęs, kad visiškai atsisakiau savojo aš. Pykstu ant savęs, kad nespėjau įgyvendinti tiek daug dalykų skirtų tau ir mums. Pykstu ant savęs, kad vietoj bučinio ir ramybės kartais pasirinkdavau susierzinti. Pykstu ant savęs, kad ne visas tavo pastangas įvertinau. Pykstu ant savęs, kad tave idealizavau. Pykstu ant savęs, kad laiku nepastebėjau ženklų ir nesiėmiau veiksmų. Pykstu ant savęs, kad iš tavęs reikalavau pilnatvės ir tikėjausi, kad tu padarysi mane pilnu, įvertintu.

Gali vadinti mane beviltišku romantiku, bet aš desperatiškai gyvenau dėl tavęs. Man atrodė, kad mano laimė yra tavo laimė. Tu visada būsi mano princesė, visada gyvensi mano širdyje ir atsiminimuose. Niekada neužmirsiu mūsų pirmo susitikimo, naktų iki saulėtekio ir negalėjimo atsisveikinti, niekada neužmiršiu mūsų pirmo bučinio, niekada neužmiršiu mūsų šokio balkone, niekada neužmiršiu mūsų žaidimų ir mielo konkuravimo, niekada neužmiršiu kaip užmiegam, tikrai neužmiršiu gražiausio dalyko žemėje – tavo šypsenos. Sąrašas be pabaigos.

Pameni, po išsiskyrimo klausei, kodėl atsiunčiau tau nuotraukas? Jos buvo iškalbingesnės nei tūkstantis žodžių. Jose mes buvom tokie laimingi, kokie būnam laimingi ir dėl ko stengėmės. Norėjau tau priminti, kad mūsų laimė nebuvo butaforija, ar tolima fantazija, o reali. Tiesiog tu ją užmiršai, užkasei ir nusprendei neigti. Suprantu, kasdienybėje ir toje aplinkybių sukeltoje pastovioje streso būsenoje buvo sunku tikėti, kad yra gražių dalykų. Aš visas nuotraukas privalėjau ištrinti. Dėl savo judėjimo į priekį. Man per skaudu jas matyti ir prisiminti, kad tuo metu apie kažką svajojom.

Sakoma, kad meilė yra gyvenimo dovana ir jau geriau mylėti bei likti sudaužyta širdimi nei niekada nemylėti apskritai. Noriu tau labai padėkoti už tai, kad suteikei man šią dovaną. Tas jausmas buvo geriausia, kas man iki šiol yra atsitikę gyvenime. Jį nešiosiu iki gyvenimo galo. Kažkada būsiu dėkingas ir už pamokas, kurias man atnešė laikas su tavimi.

Taigi, panašu, kad tai mano paskutinis atsisveikinimas. Daug kartų jį skaičiau, perrašiau, tryniau, pildžiau. Labai sunku jį pabaigti, nes tą akimirką, kai jį pabaigsiu ir išsiųsiu – pripažinsiu ir sau, kad tai mūsų istorijos pabaiga. Nors norėčiau viso gyvenimo, kad galėčiau tau viską papasakoti. Kol aš kasdien kovoju su savimi iš naujo, tu turbūt jau seniai viską pragyvenai, nes tam ruošeisi ir planavai. Kad ir kaip sunku būtų tai pasakyti ir tuo labiau įsivaizduoti – linkiu tau didžiausios sėkmės, laimės ir surasti žmogų, kurio tau būtų gana! Kuris galės tave materialiai aprūpinti jau dabar, taip, kaip ir visada norėjai. Visgi manau su laiku suprasi, kad dvasiniai dalykai ir draugystės yra prioritetas. Atsiprašau, kas buvo ne taip ir atleidžiu tau už viską! Žmonės, tarp jų ir aš, ir tu, nusipelnė būti mylimi ir vertinami. Likimas mus suvedė per anksti. Todėl einu pradėti surinkinėti save, grįžti į gyvenimą ir susikoncentruoti ties tuo, ką jis man dar turi pasiūlyti. Turiu vėl save pamilti ir išmokti gyventi vienas. Žinau, kad kažkada kažkur tave pamatysiu ir mano širdis į kulnus nusiris. Norėsiu atbėgti ir tave apsikabinti, bet būsiu stiprus. Nors kaskart užsižiebus telefonui ar sulaukus skambučio į namus vis dar įsijungia viltis – gal tai tu, gal supratai, kad padarei klaidą ir nori dirbti... O jei Dievas nuspręs, kad mano laikas baigiasi, prašau žinok ir neužmiršk, kad buvai mylima iš visos širdies, nuo mėnulio ir atgal! Aš tave paleidžiu. Turbūt supranti, kokia tu man esi ypatinga.

Visada tave mylėsiu, Sidas.

Bisou.

Artėja vasario 14 d. – meilės ir susitaikymo diena. Tą dieną garsiai neišsakytos mintys gali tik dar labiau lįsti į galvą.

Kiekvienas savo gyvenime esame sutikęs bent vieną žmogų, kuriam nepasakėme gražių žodžių, nors norėjome. Žmogų, kuris buvo labai svarbus, mus kažko išmokė, daug mums davė ar net pakeitė mūsų gyvenimą. Tačiau būna, kad tuo metu, kai norime pasakyti, nebeturime žodžių, nors jaučiame didžiulį dėkingumą ir galbūt meilę.

Tas žmogus gali būti ne tik buvęs mylimasis, bet ir mama, sesė, brolis, seniai matytas draugas ir pan. Kviečiame dalintis savo mintimis ir jei ne savo vardu, tai bent jau anonimiškai išsakyti ilgai galvoje besisukančias mintis. Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Neišsiųstas laiškas“. Visi laiškai bus publikuoti DELFI, o įdomiausio laiško autoriui/-ei padovanosime Vytauto Landsbergio ir Ryčio Zemkausko knygą „Bus geriau“. Anonimiškumą garantuojame.

Įvertink šį straipsnį
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(91 žmogus įvertino)
3.7143
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mokinio tėvas pratrūko: kam naudingi per dideli krūviai ir prailginti mokslo metai? (87)

Iš anksto atsiprašau už griežtoką, piktoką ir ilgą tekstą, bet kantrybės likučiai jau baigia...

Prašo supratimo: sekso darbuotojos – lygiateisiai darbo rinkos dalyviai (110)

Visai neseniai Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija savo feisbuko paskyroje dalinosi naujiena...

Paauglio motina draugės nesuprato: Velykų proga – siūlymas išmokyti vaiką gerti šampaną (59)

Velykas sutarėme švęsti su draugės šeima, jų sodyboje gamtoje. Pirkinių sąrašais ėmėme...

Atvirai apie Lietuvos sostinę: tai Kišiniovas, galvojantis, kad yra Viena (302)

Atgavus nepriklausomybę, Lietuva pasiekė neįtikėtinai daug, statistiškai aplenkdama ne tik...

Top naujienos

Naujausi reitingai: „valstiečiai“ vėl kopia į viršų, bet ne vieni (38)

Naujausiuose partijų reitinguose - didžiausias frakcijas Seime turinčių konservatorių ir...

Vidas Rachlevičius. Ar vis dar galime pasitikėti Vokietija? (36)

Net malonūs šiurpuliukai per nugarą nuvilnijo, kai praėjusį lapkritį įvykusiame Lietuvos...

Į Klaipėdos universitetinę ligoninę atvežta dar viena girta gimdyvė pildoma (78)

Į Klaipėdos universitetinę ligoninę atvežta dar viena girta gimdyvė. Trečiadienį iš Tauragės...

Matijošaitis pristatė naują Kauno viziją: iš laikinosios sieks tapti šiuolaikine sostine (8)

Kelerius metus Kauno vizitinė kortelė buvo šūkis „Kaunas tvarkosi“. Antrai kadencijai Kauno...

Pagaliau tai įvyko: Vilniuje išsiskleidė sakurų žiedai (21)

Į Vilnių atėjo ilgai laukta diena. Ketvirtadienį ėmė skleistis sakurų žiedai, kurie kasmet...

Estijos prezidentė Maskvoje pasitikta plakatais „Rusus apginsime visur“ „Sputnik“ versija dėl pastato spalvos: kad nesimatytų, kai apmėtys kiaušiniais (167)

Ketvirtadienį Kremliuje susitiks Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Estijos prezidentė...

Pavasaris atėjo netikėtai – žmonės nori sodinti, bet neturi ką nurodė kainas (7)

Plūstelėjusi pavasarinė šiluma į sodus ir daržus išginė kastuvais ginkluotus piliečius,...

Gydytojų nuomonė: kokie geriausi būdai mesti svorį po menopauzės

Jeigu šiuo metu išgyvenate menopauzę arba ją jau įveikėte, galėjote pastebėti, kad numesti...

Paskutinė proga pervesti pinigus: tarpbankiniai mokėjimai nevyks keturias dienas (17)

Šiandien, ketvirtadienį, po 16 val. pavesti mokėjimai į kitus bankus bus įskaičiuoti tik po...