Taip pat per 2008 m Gruzijos karą Lietuva bene pirmoji atkreipė dėmesį tarptautinėje arenoje šaukdama – „žiūrėkite kas daroma su Gruzija”. Mūsų diplomatai ne tik užtarė Gruziją per karą, bet ir suorganizavo humanitarinę pagalbą Gruzijos žmonėms, kad ir kuklutę. Taip pat suorganizavo kelione gruzinų vaikams į Lietuvą, kurių tėvai per karą neteko namų. Regis, nieko nedemokratiško ir nehumaniško Lietuvos diplomatijai neprikiši, Lietuva tiksliai žaidė pagal vakarietiškas vertybes skleisdama Laisvės ir vilties spindulius.
Tačiau... ką tik Lietuvos diplomatija tėškėsi veidu į rudeninį purvą. Išsitepė mūsų diplomatai savo mundurą nusisukdami nuo palestiniečių skausmų ir sutrypdami jų laisvės troškimą. Tad kas atsitiko musų diplomatijai ir mūsų “valdžiažmogių” galvose? Gal jie pamiršo, kaip 1990 m. Lietuva beldė į geležinę uždangą prašydama Laisvės?
Šiuo atveju aš įžvelgiu kelias versijas, kodėl taip niekingai pasielgė mūsų diplomatai. Pirmoji versija būtų ta, kad netrukus į Lietuvos teritoriją įžengs JAV politikos primadona H. Clinton, o mūsų minkštakūniai politikieria,i bijodami, kad ta ponia nepagrasytų pirštu už „negražų” elgesį, pamynė už Lietuvą mažesnės valstybės teisėtus lūkesčius ir Laisvės troškimus.
Kita versija būtų susijusi su biblijinės tautos spaudimu mūsų URM'ui ir kitoms Lietuvos užsienio politiką kuruojančimos institucijoms. Čia gerai suveikia seniai išbandytas diplomatinis ir gėdinimo vėzdas, kad lietuviai pakėlė ginklą prieš Abraomo palikuonis. O kaip žinia, šie kirčiai Lietuvai yra labai skausmingi. Kita versija būtų, JAV galimas spaudimas Lietuvai per NATO organizaciją. Šiuo atveju JAV gali priminti tuos nelemtus 2 proc., kurie turi būti skirti karinėms išlaidoms, o, kaip žinia, tie 2 procentai per visas krizes seniai jau pavirto į 1 proc. arba net jau jo nebesiekia. Tad kaip susitvarkyti su tomis išlaidomis, jeigu biudžetas skylėtas?
Nereiktų atmesti ir paranojiškos mūsų politikų laikysenos (girdi, jeigu nustosime lankstytis prieš JAV pageidavimus, prireikus ji gali mūsų nebeužtarti, kai pradės mus gąsdinti didelis kaimynas). Palestinos išdavimo atveju mano nuomone strėlės krinta ir į Seimo užsienio reikalų komitetą, juo labiau tuos nuogąstavimus sustiprina, kad tame komitete yra viena aktyviai veikianti personalija, kuri jau nekartą aplankė Jėzaus tėvynę.
Pabaigai norėtųsi priminti mūsų valdžios elitui seną lietuvišką išmintį – lazda turi du galus. Ir gerbiamieji diplomatai ir politikai reikia nepamiršti (teisingiau tariant reikėjo nepamiršti), kad mūsų energetiniai tiekėjai nėra diversifikuoti. ir kaip tada jūs pažvelgsite į arabų lyderių akis kai vieną dieną ateisite pas juos su kraneliu rankose prašyti naftos? Kaip manote po tokio „žygdarbio“ kokį galite gauti atsakymą?
Ir dar siūlau pamąstyti mūsų piliečiams apie elektroninę peticiją kurioje būtų pasmerkta, tokia Lietuvos diplomatų laikysena. Tą peticiją išvertus į arabų kalbą persiusti į Palestinos valdžios institucijas bei pagrindinius dienraščius. Tegu palestiniečiai mato, kad šiuo atveju Lietuvos elito poelgis prasilenkė su Tautos požiūriu į Palestinos ateitį. Ši peticija bus tarsi lietuvių Tautos pasakymas – mes labai atsiprašome.
