Esu viena iš akcijos dalyvių. Stovėjau šalia tos drąsios merginos. Kodėl drąsios? Ogi todėl, kad ji galbūt pirmoji išdrįso viešai parodyti tai, kas jau seniai lyg ir numanoma. Kad Gedimino stulpai jau nebe nacionalinis lietuvių simbolis plačiąja prasme, o neonacistų uzurpuotas ženklas, jau pavogtas iš Lietuvos piliečių.
Tai ženklas, į kurį pažvelgus dažnam žmogaus teisių aktyvistui darosi koktu, nes jis labiau asocijuojasi su siaurakakčiais neonacistais, čekučiais, jų maršais Gedimino prospektu, kitaminčių persekiojimu ir su tokiais šūkiais kaip: „Lietuva lietuviams“, „Lietuva be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“, nei su demokratija.
Mergina ant plakato pavaizdavo jau įvykusį atributikos nusavinimo faktą ir nieko nenorėjo įžeisti. Ir jei jums nerūpi Lietuvoje persekiojamų bendrapiliečių jausmai, tai nesitikėkit, kad bus gerbiami tokios šalies simboliai. Greitai tas pats atsitiks ir trispalvei ir net Sąjudžio vėliavai. Lietuvoje neonacistinės jėgos yra taip suaktyvėjusios, agresyvios ir visuotinai palaikomos, kad išdrįsti atvirai suabejoti, o juo labiau, pasisakyti prieš visuotinai puoselėjamas vertybes, yra labai baisu ir pavojinga.
Nereikia net neonacistų, kurie prieš pat akciją grasino susidorojimu su dalyvėmis, užtenka perskaityt statistinių piliečių komentarus po pastaruoju straipsniu: teist, gydyt, uždaryt, išnaikint, ištremt. Taip daugelis ir padarytų, jei galėtų. Lietuvoje nacionalizmas ir neonacizmas agresyvus, bet kol kas tik „šliaužiantis“, dar nesiimama „pogromų“, žudymų, tačiau tokioms merginoms grėsmė reali ir jos tą suvokia.
Žino, kad už tokius pasisakymus gali būti sumuštas gatvėje, terorizuojamas ir gąsdinamas viešoje interneto erdvėje, gali už flomasteriu perbrauktus Gedminaičių stulpus būti paduotas į teismą „už nacionalinių simbolių išniekinimą“. Tačiau jei tie stulpai puikuosis ant neonacisto striukės, tai bus visuotinai priimtina ir niekas teismais negrasins. Jei tave sumuš neonacistas, tai bus traktuojama kaip chuliganizmas, o ne politinis susidorojimas. Lietuvoje gali drąsiai valkioti trispalvę po neonacistinius paradus ir tai nebus vėliavos išniekinimas.
Pernai, per Kovo 11-osios neonacistų eitynes, šalia neonacistinių plakatų su šūkiais „Lietuva – lietuviams“, šalia modifikuotų svastikų plevėsavo istorinė Sąjūdžio vėliava. Laukiau pasipiktinimo bangos, juk Sąjūdis buvo visų Lietuvos piliečių judėjimas. Pažangiais piliečiais save vadinanti visuomenės dalis tylėjo ir niekam tai neatrodė valstybės istorijos klastojimas, nacionalinių simbolių niekinimas ir nusavinimas. Kažkodėl vyčiai, partizanų kovų ir trėmimų nuotraukos neonancistinių šūkių fone agitacinėse jaunalietuvių skrajutėse nėra pasityčiojimas iš lietuvių. O juk neonacizmas, bet jau oficialiai, yra smerkiamas.
Jei dar kas nors piktinasi neonacizmo apraiškomis ir priešinasi, tai - tie patys aktyvistai, kurie metai iš metų kalba, rašo ir pagal galimybes kažką daro, kad situacija pasikeistų, tačiau pasipriešinimas yra toks neadekvatus, toks didelis, kad neretai norisi nuleisti rankas. O labiausiai piktina pasyvių piliečių reakcija, kurie šiltai ir patogiai sėdi prie kompiuterių ir kritikuoja saujelės antifašistų veiksmus, kad mes ne taip padarėm tą ar aną, ne taip kalbėjom, ne tokį plakatą nusipiešėm ir apskritai esam dideli kvailiai, kad einam į gatves ir protestuojam prieš nuolat augančią neonacistų armiją.
Štai pernai blokavom neonacistų eiseną, kurią oficialiai palaimino Vilniaus savivaldybė, policija mus apstumdė, davatkos aptampė, džiaugėmės, kad gyvi kailį išnešėm. Tačiau žinia apie mūsų antifašistnes akcijas pasklido po pasaulį ir buvo galima guostis bent tuo, kad Lietuva pasaulio žmonių akyse pasirodė kaip šalis, kurioje netoleruojamas neonacizmas.
Mitingas prie Graikijos ambasados taip pat buvo žinia pasauliui. Pasaulinio solidarumo akcijoje su graikais dalyvavo daugelio šalių aktyvistai: mitingai vyko Niujorke, Sidnėjuje, Dubline, Londone, Kijeve, Maskvoje ir daugelyje kitų didžiųjų miestų. Tikėsite, ar ne, bet žinia, kad ir Lietuvoje yra žmonių, solidarių su kitų šalių antifašistais ir žmogaus teisių aktyvistais prisideda prie šalies įvaizdžio gerinimo.
Šalis, kurioje yra bent saujelė antifašistų, yra laikoma išsivysčiusia. Tai požymis, kad toje šalyje dar yra terpė, kurioje iškyla asmenybės, gebančios mąstyt plačiau ir giliau, nei norėtų valdantieji. Pasaulinio solidarumo akcijoje su graikais dalyvavo daugelio šalių aktyvistai, kurie palaikys ir mus, jei iškils panaši grėsmė kaip graikams ar vengrams.
Aš pati kaip žmogaus teisių aktyvistė labiausiai rūpinuosi romų diskriminacijos klausimais, todėl neseni politiniai įvykiai Vengrijoje, kai kitataučius persekiojanti ultradešiniųjų partijos „Jobbik“ ir juos palaikę „Fidesz“ nariai 2010 m. laimėjo parlamento rinkimus, man sukėlė didelį nerimą. Juolab, kad mano požiūriu mūsų šalį 2008–2012 m. valdę konservatoriai, neslėpdami susižavėjimo, garbstė Vengrijos vyriausybės vykdomą nacionalistinę politiką. Abi šalys nuolat keitėsi pagarbos reveransais: 2010 m. Viktoro Orbano vyriausybė V. Landsbergiui įteikė Valstybinį Vengrijos Komandoro kryžiaus ordiną, o 2012 m. rugsėjo 24 d. abi šalys abipusį susižavėjimą įtvirtino Lietuvos ir Vengrijos forumo steigimo aktu.
Toks politinis klimatas Europoje nežada nieko gero. Todėl augant neonacistų radikalumui, aštrės ir jiems besipriešinančių aktyvistų pasisakymai. Štai kaimyninėje Rusijoje, stiprėjant V. Putino režimui, kuris iš esmės taip pat nacionalistinis, merginos iš pankroko grupės „Pussy Riot“ surengė mini koncertą cerkvėje ir „įžeidė“ tikinčiųjų jausmus, už ką, savaime aišku, buvo pasiųstos už grotų.
Įžūlu? Taip, bet tai tėra desperacija pavienių žmonių, kurie savo laisvės, sveikatos, gerovės sąskaita stengiasi atkreipti visuomenės dėmesį į pavojingus reiškinius, į galios struktūras, piktnaudžiaujančias valdžia, stengiasi keisti požiūrį į žmonių santykius.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!