Jau kelias savaites negaliu pamiršti tavęs. Po eilinės darbų savaitės, dviese su drauge pabėgusios nuo rutinos, namų ruošos, vaikų, sutuoktinių ir visų kitų 30+ amžiaus moterų „pareigų“, pagaliau leidome sau praleisti šeštadienio vakarą miesto bare. Prisipažinsiu, tą vakarą dėmesiu nesiskundėme. Širdį glostė komplimentai, jog mums 25-eri!

Nerūpestingai linksminomės, šokome, bendravome... Ir visai netikėtai, nepastebimai atsidūrei tu šalia manęs. Pradėjome šokti, kalbėtis, juokauti. Apėmė jausmas lyg tu būtum atkeliavęs iš mano giliausių svajonių. Buvai toks vyriškas, švelnus, rūpestingas. Kiekvienas tavo judesys, prisilietimas kėlė žodžiais neapsakomą jausmą... Tą vakarą buvo ir daugiau pokalbių ir šokių, tačiau nuolat akimis ieškojau tavęs. Tu buvai kitoks. Galbūt tuo ir būtų viskas pasibaigę (net ir neprasidėję), jei nebūtum manęs sustabdęs išeinančios iš baro.

Prašei manęs likti, norėjai su manimi dar pabendrauti, siūleisi parvežti namo. O aš, žinoma, jaučiausi nepatogiai prieš tarpduryje laukti verčiamą draugę, tad išlemenau „paskutinį šokį“. Ir viskas buvo toliau lyg toj dainoj – „Ten kur sapnai“... Laikei mane prie savęs, sakei, kad aš kvepiu, patinka mano kvapas, plaukai. Kad nori tą vakarą būti su manimi. Paklausei, ar kas manęs laukia namie... Ir vis kartojai, kad pasilikčiau. Neišdrįsau... Tik pamenu, kad skambant dainos žodžiams „I‘ll be missing you“ paleidau tavo ranką, padėkojau, atsisveikinau ir pasukau durų link.

Dabar gailiuosi ir norėčiau viską pakartoti iš naujo. Nieko nekeisčiau. Tik noriu, kad žinotum, Andriau, dabar pasilikčiau...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

„Visi greiti teisti... Pasmerkti... Niekinti... Tegul kiekvienas atsisuka į save... Švento nerasime. Juk turime jausmus, širdį ir gyslomis kraujas, o ne šaltas vanduo teka... Ir, būna, chemija suveikia“ – šie DELFI diskusijų skiltyje išsakyti komentatoriaus žodžiai tikriausiai artimi kiekvienam, bent kartą tyčiomis ar ne nusižengusiam visuomenėms normoms, ką galima ir ko negalima daryti įsimylėjus.

Ne paslaptis – visko nutinka, pamažu blėstant santuokinei meilei ar ilgą laiką ieškant to vienintelio ar vienintelės. DELFI skaitytojai yra dalijęsi įvairiomis tokiomis patirtimis: trumpalaikis romanas nesugriovė santykių, o liko maloniu prisiminimu; atsiradusi meilužė susilpnino pasitikėjimą; paplūdimyje prasidėjęs romanas išaugo į didžiulę meilę.

Kviečiame pamiršti stereotipus ir papasakoti apie nuotykį, kuris jums tapo svarbiu prisiminimu, kaip reikėtų elgtis ar nesielgti. Atvirai pasidalinkite savo patirtimi, kurios negalite pamiršti. Kaip baigėsi jūsų trumpalaikis romanas? Gal taip, pavyzdžiui, atradote savo mylimąjį? O gal atvirkščiai – turite griežtą nuomonę ir norite ją išsakyti, jaučiatės nukentėjęs dėl laisvo partnerio požiūrio į santykius?

Jūsų istorijas publikuosime anonimiškai – vienam iš Jūsų pažadame įspūdingą prizą: 100 eurų vertės „Laisvalaikio dovanų“ čekį! Konkursas tęsiasi iki balandžio 19 d. Savo laiškus galite siųsti el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuotykis“ arba spausdami pilką mygtuką čia (nepamirškite nurodyti el. pašto adreso tekste, kurio kiti nematys).