Faktai tokie – Lietuva yra senėjanti tauta. Kasmet vis didesnį procentą mūsų sudaro pensininkai. Problema akivaizdi. Bet dar akivaizdžiau, kad jei kasmet vienos socialinės grupės daugėja, tai norint gauti daugiau balsų, pardavimų ar pasisakymų tereikia skirti daug dėmesio tai vienai grupei.

Ir čia gimsta didžiausias visų politikų ir verslininkų triukas. Mitas, kad pensininkas lygu vargšas. Žinoma, kad pensininkai to nori klausytis – kas pyktų, jei jiems žadėtų kasmet mokėti vis daugiau ir mylėti vis labiau. Bet ar tikrai yra taip jau blogai, kad kasmet reikėtų priešais pensininkus keliaklupsčiauti, o jei neduok dieve prastomis sąlygomis pasiskundžia jaunesnis žmogus, jam ne tik nežadama pagalba, bet dar ir apkaltinama tinginiavimu?

Nuo savo atsikraustymo į Vilnių esu gyvenęs penkiuose butuose. Kadangi ilgai mokiausi, o darbo patirties turėjau mažai, galite įsivaizduoti, kiek uždirbdavau ir kaip atrodė tie pirmieji metai – tik keptos bulvės ir nuolatinis šaltis.

O žinote, kas yra keturių iš penkių mano nuomotų butų savininkai? Močiutės. Močiutės, kurios tikrai nepriminė tų žiniasklaidos paišomų vargetų. Vienos gal gyveno geriau, kitos blogiau, bet nieko net panašaus į savo sąlygas nemačiau. Tai kodėl tuomet išeina taip, kad bet kuri iš jų drąsiai gali skųstis savo gyvenimu, bet niekas niekada nekalba apie geresnes sąlygas tokiems, koks buvau aš?!

Aš nesakau, kad Lietuvoje nėra sunkiai gyvenančių senjorų – yra ir greičiausiai nemažai. Ir dėl tų žmonių reikia stengtis. Bet pensininkai pastaraisiais metais jau tapo šventa karve – net pažiūrėti į jų pusę nebegalima, nes jiems vis tiek blogiau negu tau. O jūs pasivaikščiokite po miegamuosius miestų rajonus, pažiūrėkite, koks procentas vyresnių žmonių atrodys šimtąkart geriau nei tie politikų piešiami portretai. Nustebsite. Nors tai juk logiška – atėjus pensijai niekas neatima santaupų ir visi pasiturintieji automatiškai netampa skurdžiais.

O kai viena socialinė grupė taip iškeliama ir jos imama gailėti taip, lyg pasaulyje nebūtų jokių kitų problemų, visos kitos kenčia. Tik kadangi jos mažesnės ir procentaliai vertinant gyvena geriau, tai niekam nerūpi.

Argumentu, kad pensininkams bus geriau jau priartėta prie visiškų pasakų. Beveik neabejoju, jog dar už poros metų per rinkimus jau girdėsime pažadus, kad pensijos kils dvigubai, o visi likę – kaip bus taip. Ir kadangi pensininkų rinkėjų bus dauguma, tai panašios nesąmonės gal net ir laimės.

Ir tuo pačiu atėję į valdžią politikai galės daryti absoliučiai bet ką – gal sukurs komendanto valandą, gal uždraus bet kokį alkoholį, gal įves priverstinį darbą – nes viskas vis tiek bus „vardan pensininkų“. Tai jau tapo tokiu idealiu pasiteisinimu, kad po juo galima paslėpti bet kokio kvailumo, bet kokio savanaudiškumo sprendimus, nes jei koks eilinis dirbantis žmogus drįs suabejoti jų teisingumu, iškart bus apkaltintas abejingumu skurstantiems.

Tačiau juk skurstantis ir pensininkas – tai ne tas pats. Turime skurstančių pensininkų, bet turime ir skurstančių studentų, turime skurstančių vaikų, turime skurstančių darbininkų, kurie kasdien aria, o uždirba minimumą. Su skurdu reikia kovoti visais įmanomais būdais. Gaila, kad šiuo metu naudojamas tik vienas – „bandysim kelti pensijas, o visi likę geriau užsičiaupkit“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Nori pasidalinti mintimis ar istorija? Rašyk el. p. pilieciai@delfi.lt.