Tokią diskusijos temą – Vilnius ar Kaunas? – išprovokavo ankstesni vakaro įvykiai, beieškant ką įdomaus nuveikti ir jaukios vietos „kur nutūpti“. Lauke stingdančiai šalta, o pagrindines lankytinas vietas apvaikščiojome dieną, kai dar buvo šviesu, tad nusprendžiame keliauti į kiną. „Akropolyje“. Nes miesto centre tik „Akropolyje“ yra kino teatras, („Romuva“ anksčiau užsidaro ir prisibijome, kad per rekordinius šalčius sename „Romuvos“ pastate mus pasitiks amžinas įšalas).
Atėjus paaiškėja, kad į norimą filmą bilietų nebėra. Keista, kad premjeriniam ir labai gerai vertinamam lietuviškam filmui „atiduota“ tokia maža salė. Pakraipom galvom ir perkam bilietus į tradicinį Holivudo filmą, kažką tarp komedijos, trilerio ir dramos. Turime dar šiek tiek laiko iki filmo, tad prisėdame vienoje tinklinėje kavinėje. Nejučia (pa)stebime žmones prie gretimų staliukų ar praeinančius pro šalį (sėdime netoli praėjimo). Į akis krenta damų solidus pasipuošimas – blakstienos tokios masyvios, kad net sunku atsimerkti; kuodai ir šinjonai, sabalo juodumo ar trynio geltonumo plaukai; koviniai nagai (tokie ilgi ir aštrūs, kad drąsiai nuo užpuolikų apsiginti galima į reikiamas vietas pataikius).
Džentelmenai neatsilieka – jų išraiškingus raumenis pabrėžia aptempti, blizgiais užrašais išmarginti marškinėliai (taip, marškinėliai, kai lauke minus dvidešimt, bet prekybos centre juk visada vasara), šukuosenos mažiau išradingos – plaukai kirpti trumpai, o veido išraiška nebyliai klausia „ieškai problemų?“. Svarstome, kur mes tai matėme. Dalijamės prisiminimais iš mokyklos apie tuometines madas, pastebime, kad jos panašios, kaip kad matome greta.
Kinas baigiasi ir galvojame, kur eiti toliau. Pasirenkame populiarų barą Laisvės alėjoje. Vos žengus pro duris mus perveria įtempti baro lankytojų žvilgsniai. Galvojame, na gal ir normalu, užmeta akį kas čia tokie nauji atėjo. Bet ne, įdėmiai, kaip į ateivius iš kosmoso žiūrima toliau. Pradedame dvejoti – gal mes apsirengę keistai? (lyg ir ne), ar ant kaktos parašyta, kad ne vietiniai? (irgi ne). Kadangi baras gerokai pilnas ir nesijaučiame labai jaukiai, einame toliau.
Nusprendžiame pasirinkti prie alternatyvių vietų priskiriamą netipinę Kauno kavinę. Žmonių minia, bet liekame čia, nebesiblaškome. Galiausiai nusipirkę gaiviųjų gėrimų prisėdame. Bičiulis iš Palangos, šiuo metu gyvenantis Kaune, pradeda diskusiją apie Kauno ir Vilniaus skirtumus. Nors gyvena Kaune tik dvejus metus, laukia nesulaukia, kada baigs studijas ir galės lėkti gyventi į Vilnių. Arba Londoną, o gal Berlyną. Nustembame – kodėl taip sakai? Taigi viskas šaunu, va ir kokių hipsteriškų, atsipalaidavusių vietelių Kaunas turi.
Bičiulis dvejoja. Sako, kad jam Kaune trūksta žmonių laisvumo – vietiniai susikaustę, įsitempę, nuolat mąsto kas ką pagalvos, stengiasi neišsiskirti iš minios. Va Vilnius – tai europietiškas miestas, laisvas, gyvas, be primestų standartų, žmonės visokiausi, ne uniforminiai. Diskusija plėtojasi toliau, aptariame istorinį kontekstą, kad Kaunas – lietuviškas miestas, patriotiškas, saugantis tradicijas. Todėl ir uždaresnis.
Prieiname prie išvados, kad nėra ko čia jų ir lyginti, nes skirtingi savo prigimtimi šie du didžiausi Lietuvos miestai. Ir kiekvienas jų turi skirtingas misijas ir puoselėjamas vertybes. Kaunas puoselėja (tarpukario) tradicijas, lietuvybę, yra mažiau atviras naujovėms, užsikonservavęs. Bet tuo pačiu labai artimas kiekvienam lietuviui. Vilnius – atviras, europietiškas miestas, kasmet jis darosi vis panašesnis į kitas Europos sostines, atmosfera čia laisva ir atsipūtusi, žmonės spalvingi, daug vienadienių keliautojų.
Labai gerai, kai miestai turi savo išskirtinį veidą. Ir nugalėtojo čia nėra, abu savaip žavingi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.