Tėvų teisė ir pareiga ‒ auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga ‒ gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“.
Taip skamba 1992 m. priimtos Konstitucijos 38 straipsnis. Įsidėmėkite, nes ši formuoluotė greitai gali tapti istorija: grupelė konservatorių nusprendė, kad po 3,5 metų jų kadencijos Seime pats laikas ką nors nuveikti, kad taptų matomi ir užsidirbtų taškų artėjant naujiems rinkimams. Parodydami, kaip rūpinasi žmonėmis (bent jau formaliai...), jie pasiūlė patikslinti Konstituciją apibrėžiant, kas gi yra šeima, susiaurindami ją iki santuokos. Vėliau susigriebė, kad pasiūlė nesąmonę, tad suskubo papildyti savo siūlymą, į šeimos apibrėžimą įtraukdami ryšius, kylančius iš artimiausios ‒ tėvų ir vaikų ‒ giminystės.
Už borto liko seneliai, priglaudę vaikaičius, jei vaikų tėvai uždarbiauja užsienyje. Vyresnieji broliai ir seserys, globojantys jaunesniuosius, jei tėvų nėra. Tetos ir dėdės, pas kuriuos gyvena ne tik savi vaikai, bet ir sūnėnai bei dukterėčios. Bevaikės, kartu daugybę metų gyvenančios poros, kurios nemato reikalo įforminti santykių. Galų gale ‒ nesusituokę kartu gyvenantys asmenys, kurių vienas augina vaikus iš pirmosios santuokos, o kitas realiai dalijasi atsakomybe: veda vaikus į darželį, išruošia į mokyklą, prisideda prie bendros buities... Sakysite, tokiems tai jau niekas netrukdo susituokti. Stop. Panagrinėkime šį atvejį atidžiau.
Tarkime, pirmoji santuoka buvo sudaryta bažnyčioje. Išsiskirti ne taip paprasta. Bažnytinė santuoka, visų pirma, yra dvasinis aktas, vienas iš septynių Jėzaus sakramentų, tad ją nutraukti reikštų pačios santuokos esmės panaikinimą. Tiesa, išimtys leidžiamos: tai separacija arba anuliavimas. Separacija ‒ tai (dažniausiai laikinas) pagyvenimas atskirai, jei, pvz., vienas iš sutuoktinių smurtauja, žemina kitą ir pan., tuomet jam sudaromos sąlygos apmąstyti netinkamą elgesį ir pasitaisyti. Tokiu atveju naujos santuokos sudaryti neleidžiama.
Kita išimtis ‒ santuokos anuliavimas. Argumentas, jog „nesutapo charakteriai“ tokiu atveju nepripažįstamas: jei prisiekei prieš Dievą, tai malonėk tuos charakterius derinti. Taigi santuoka gali būti anuliuota tik tuomet, jei Bažnytinis Teismas nusprendžia, kad kokio nors esminio santuokos elemento nebuvo nuo pat jos pradžios, sakykime, vienas iš sutuoktinių tuokėsi ne savo noru, nuslėpė, jog serga psichine liga, tuokėsi jau iš anksto mąstydamas apie santykius su trečiaisiais asmenimis ‒ visos priežastys, tiesa, niekur nėra užfiksuotos, tad apie noro anuliuoti santuoką pagrįstumą paliekama spręsti Bažnytiniam Teismui (jei siūlomos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis siekiama reguliuoti privatų žmonių gyvenimą, tai visuomenei tikiausiai būtų įdomu sužinoti, kokiu pagrindu anuliuota pirmoji Manto Adomėno santuoka, o jis, rodydamas teigiamą ir pagrįstą santuokos anuliavimo pavyzdį, galėtų tas priežastis mums pats ir iškloti).
Šiaip ar taip, kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui: ne kiekvienam mirtingajam tai pasiekiama. Reikia kreiptis į Vilniaus Archivyskupijos tribunolą. Patenkinama apie 80 procentų prašymų. Nagrinėjimas užtrunka apie dvejus metus.
Jei bažnytinė santuoka nėra anuliuota, antrą kartą tuoktis bažnyčioje negalima. Tačiau sudaryti civilinę santuoką galima. Kurios santuokos ‒ bažnytinės pirmosios (nenutrauktos!) ar civilinės antrosios (registruotos vėliau) ‒ pagrindu sudarytą šeimą tuomet globos valstybė, jei Konstitucijoje bus įtvirtinta, kad „šeima kyla iš santuokos“, o bažnytinė ir civilinė santuokos lygiavertės?
Tam tikras sprendimas būtų sudaryti partnerystę, kuri partneriams numatytų gal ir mažiau teisių nei jų turi susituokusieji, tačiau atsakomybę už tokį šeimos modelį leistų prisiimti. Bet priimti Partnerystės įstatymą seimūnai bijo kaip velnias kryžiaus ‒ juk savo partnerystę galėtų įteisinti ne tik vyras ir moteris, bet ir vienos lyties asmenys. Tuomet paaiškėtų, kad homoseksualūs žmonės taip pat atsakingai žiūri į tarpusavio santykius. Žlugtų mitas, kad jiems tik linksmybės terūpi. Kita vertus, baimės akys didelės: tokiu pagrindu sudarytų šeimų daug nebūtų, bet tuo gąsdinama taip lyg visuomenei grėstų netradicinių partnerysčių tvanas... Taigi partnerystė pernelyg pavojinga, o apsidraudžiant netgi šeimą reikia apibrėžti diskriminuojant visus, kurie neatitinka aiškaus „šeima lygu santuoka“ modelio.
Liūdniausia, kad dažnai mūsų visuomenės nariai gyvena pagal principą „ne mano kiaulės ‒ ne mano pupos“, t.y. toliau savo kiemo nemato. Nepritariančiųjų šiai pataisai inicijuotą peticiją „Už įvairią šeimą“ per kelias savaites pasirašė per tūkstantį žmonių. Nukėlus balsavimą į gegužės 10 d. posėdį, parašai vis dar renkami, tad iki gegužės 8 d. vakaro dar galima tai padaryti. Tačiau esama ir tokių, kurie niekaip neišauga iš darželyje žaisto žaidimo: „O jūs vaikai taip darykit, kaip Jurgelis daro...“ ‒ jei patys davė santuokos įžadus, tai ir kiti privalo tuoktis, o jeigu nesituokia, tai vienintelė priežastis, matyt, yra baimė prisiimti atsakomybę už šeimą. Nors nesituokiantieji tvirtina, kad ne antspaudas pase ar ritualo prasmę turinti šventės pompastika, o realūs šeiminiai santykiai jiems svarbiausia.
Konstitucijoje jau buvo įrašyta: „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją.“ Tai reiškia, kad santuokai teikiama ypatinga svarba tiek valstybės mastu, tiek žmonių akyse. Be to, parodoma derama pagarba ir bažnytinei santuokai, kaip vienam iš septynių sakramentų ‒ suvokiant, kad krikščioniškos vertybės dažnam yra buvimo šioje žemėje pagrindas. Taip ir liks. Tačiau niekam ‒ nei šioje, nei kitose Seimo kadencijose ‒ nevalia reguliuoti privataus gyvenimo ir versti žmones tuoktis, kad įrodytų, jog jie tikrai yra visavertė šeima, kurios nariai susieti meilės, pagarbos ir atsakomybės ryšiais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!