Ta proga norisi išsakyti keletą minčių, kurios kilo dalyvaujant Lietuvos studentų atstovybių sąjungos (LSAS) neseniai surengtame kongrese. Šiame kongrese aukštųjų mokyklų studentų lyderiai, pasikvietę Lietuvos politikus, ministrus diskutavo apie Lietuvos aukštojo mokslo padėtį, formulavo aktualiausius iššūkius ir siūlė kai kurių problemų sprendimus. Diskutuota buvo trimis svarbiausiomis kryptimis: aukštojo mokslo finansavimas, studentų socialinė gerovė ir studijų kokybė.
Perskirstymas veda į akligatvį
Man labiausiai įstrigo tai, kad susiklosčiusį aukštojo mokslo finansavimo stygių tiek studentai, tiek kiti kalbėjusieji priima kaip neišvengiamą duotybę. Visi pripažino, kad valstybės biudžete pinigų trūksta, visiems viešiesiems interesams patenkinti jų neužtenka, bet vis tiek siūlė aukštąjį mokslą pripažinti prioritetine sritimi ir padidinti jam valstybės finansavimą.
Pagalvokime, kaip galima kuriai nors sričiai padidinti finansavimą, kai yra biudžeto deficitas? Ogi atimant iš kitų, juos nuskriaudžiant. Socialinių santykių patyrimas byloja, kad tai pats tiesiausias kelias į akligatvį. Pirma, šiek tiek pinigais pamaloninus prašančiuosius, jų padėtis iš esmės nepasikeis – lėšų vis tiek stigs. Antra, visi nuskriaustieji aršiai gins savąją dalį, nuoskaudos bus keleriopai didesnės už padėką, tad visuomenėje didės susipriešinimas, nepasitenkinimas, nusivylimas.
Jei kiekvienas mūsų savo darbu sukurtume bent po 20 procentų daugiau ekonominės vertės, tai net keturiais milijardais litų padidintume valstybės biudžetą ir būtų galima išspręsti aktualiausias problemas iš nieko neatimant finansavimo. Bet kaip tai padaryti? Čia siūlyčiau stabtelėti prie esminio klausimo: kas yra aukštasis išsilavinimas ir kokią naudą visuomenei jis duoda.
Į mokymąsi, studijas galima žiūrėti įvairiai: kaip į tam tikrą užimtumo formą, malonumą, prigimtinio smalsumo patenkinimą, saviraišką. Galima žiūrėti ir į kaip tam tikros kvalifikacijos įgijimą, kas suteikia galimybę įsidarbinti geresnėje, geriau apmokamoje kažkieno sukurtoje darbo vietoje. Tačiau teisingiausia būtų vadovautis Nobelio premijos laureato Teodoro Šulco rekomendacija, kad į lavinimąsi, mokymąsi geriausiai žiūrėti kaip į investiciją, kurios grąža pasireiškia išsilavinimą įgijusiojo veikloje ir gyvenime.
Tam, kad aukštasis išsilavinimas taptų aukščiausio lygio investicija, jam turi būti taikomi visi su efektyviu investavimu susiję veiksmai, pirmiausiai absolventų gautų rezultatų vertinimas, investicinės grąžos matavimas. Mokslui skiriame savo laiką, asmeninius ir valstybės finansus, todėl savaime suprantama, kad turime gauti ir atitinkamą finansinę grąžą. Ją pamatuoti nėra labai sudėtinga: jei baigęs aukštąjį mokslą žmogus savo darbu gali sukurti daugiau ekonominės ar kitokios vertės bei sugeneruoti pajamų sau, savo darbovietei bei valstybei nei tas, kuris nebaigė tokių mokslų, vadinasi, jo studijos duoda investicinę grąžą. O jei žmogus mokėsi keletą metų, valstybė į jį investavo, jis gavo net keletą diplomų, bet nesukuria jokios pridėtinės vertės, dirba už minimalią algą, akivaizdu – investicija į jį buvo nesėkminga.
Taigi atsakymas į klausimą, kaip „praplėsti“ biudžeto galimybes ir padidinti finansavimą aukštajam mokslui, peršasi pats – mokymo įstaigos turi rengti efektyviau mūsų šaliai dirbančius bei daugiau pridėtinės vertės sukuriančius specialistus. Kol neišmoksime efektyviau dirbti, kol savo veikla nesukursime daugiau vertės, tol iš finansų deficito akligatvio nepajudėsime. Patys savaime pinigai neatsiranda, juos kažkam reikia uždirbti, sukuriant daugiau ekonominio derliaus.
Ir dar apie investavimą. Diskusijų metu pasigirdo skundų, kad tik valstybė rūpinasi aukštojo mokslo finansavimu, o verslo struktūros čia nepakankamai prisideda. Faktinė investicinė grąža iš aukštojo mokslo tiesiogiai patvirtina taisyklę: jei protingas investuotojas nesitiki grąžos iš investicijos, jis vengs į ją „merkti“ savo pinigus. Kai verslas pamatys akivaizdų aukštojo mokslo indėlį į jo problemų sprendimą, jis tikrai neabejodamas jį finansuos.
Beje, valstybės investicijas į gerai besimokančius studentus irgi būtina vertinti pagal investicinę grąžą mūsų visuomenei. Prastai dirbantis ir uždirbantis, iš viso nedirbantis ar emigravęs absolventas tikrai neprisideda prie laukiamos investicinės grąžos.
Visi nori GAUTI
Kongreso metu studentai skundėsi, kad daugeliui jų sunku susimokėti už aukštąjį mokslą, o jei ir pakliūna į valstybės finansuojamą vietą, trūksta lėšų būstui ir būtiniausioms reikmėms. Kai baigia mokslus, neranda darbo, tad ir čia jiems reikia valstybės pagalbos. Mane labiausiai šiurpino tai, kad įvardydami problemas jie vis vartojo žodį gauti. Gauti valstybės finansuojamą vietą, gauti bendrabutį, gauti stipendiją. Kai jie baigia mokslus, jie nori gauti gerą darbą. Bet juk jei kas nors visuomenėje nori gauti, vadinasi, turi atsirasti kažkas, kas tai gali ir nori duoti.
Lietuvoje vos 1 proc. gyventojų yra darbdaviai, sukūrę ne tik sau, bet ir kitiems darbo vietas. Mūsų švietimo sistema yra orientuota į darbo gavėjų – darbgavių – ruošimą. Sunku surasti valstybės finansuojamų studijų programų, kurios ugdytų reikiamus darbdavius. Todėl ir atsiranda didžiulė disproporcija tarp tų, kurie ruošiami gauti gerą darbą, ir tų, kurie gali sukurti efektyvias darbo vietas ir duoti galimybę jose dirbti kitiems.
Šiais metais į aukštąsias mokyklas įstojo apie 30 tūkst. jaunuolių. Po ketverių metų jie įsilies į darbo rinką. Kiek per tą laiką mes paruošime jiems darbo vietų? Valstybė pati negali jų sukurti. Turi būti paruošta ir motyvuota pakankamai žmonių, kurie gebėtų tai padaryti. O tokius žmones reikia užsiauginti ir išlavinti.
Taigi jei aukštosios mokyklos ir toliau į gyvenimą išleis tik tuos, kurie nori gauti darbą, o galinčių kurti ir plėtoti darbo vietas bei efektyviai organizuoti jų veiklą, neatsiras, jei neatsikratysime gavėjo mentaliteto, savaime nei būsimų studentų, nei kitų gyventojų, nei valstybės padėtis nepagerės. Deja, stebuklų nebūna.
Nori kokybės? Privalai matuoti veiklos rezultatus
Trečioji tema, kuria diskutavo kongreso dalyviai – studijų kokybė. Kas yra ta studijų kokybė? Tai suinteresuotų ja subjektų lūkesčių atitikimo lygis. Stodamas į mokymo įstaigą žmogus turi tam tikrų lūkesčių ir pagal juos vertina mokymus. Jei stojančiojo lūkestis yra maloniai praleisti laiką, jam kokybiškos atrodys lengvos studijos, kur iš jo daug nereikalavo, buvo daug laisvo laiko pramogoms, smagi kompanija. Jei lūkestis yra išlavinti savo gebėjimus taip, kad darbo rinkoje turėtum konkurencinį pranašumą ir galėtum sugeneruoti daugiau pajamų, studijų kokybei keliami visai kitokie reikalavimai.
Štai neseniai tarptautiniai ekspertai atliko Lietuvos aukštųjų mokyklų vertinimą. Vienos įvertintos itin gerai, kitos prasčiau. Bet ką gi tie ekspertai vertino? Jie vertino ne studijų rezultatą, o jo prielaidas: kokios programos, kokie dėstytojai, kiek parengę publikacijų, kokios auditorijos, laboratorijos, bibliotekos. Kad šis vertinimas yra visiškai formalus, rodo mūsų šalies ekonominiai rezultatai – nors aukštojo mokslo diplomų kiekiu gerokai lenkiame kitas Europos Sąjungos šalis, bet pagal darbo vietose sukuriamą pridėtinę vertę kelis kartus atsiliekame nuo Europos Sąjungos vidurkio. Ir nepanašu, kad prie jo sparčiai artėtume. Taigi gana nemažomis valstybės lėšomis vertiname ne visai tai, ką reiktų.
Kai švietimo sistemos vadovams užsimenu, kad reikėtų vertinti studijų grąžą, dažnas sako, kad tai per sudėtinga ar net neįmanoma. Tai netiesa. Daugelis pažangiausių pasaulio universitetų vertina savo studijų grąžą. Jie nuolat stebi ir vertina savų absolventų profesinės veiklos rezultatus: kaip jie įsidarbina, kiek uždirba, kaip kyla karjeros laiptais, kaip tęsiasi bendravimas su Alma mater po studijų. Tokie matavimai jiems leidžia įsivertinti savo paslaugų kokybę ir stengtis išleisti į darbo rinką dar paklausesnius, dar sėkmingesnius darbuotojus, nes tai yra jų konkurencinio pranašumo pamatas. Bet kokiam investavimui, taip pat ir į išsilavinimą, galioja geležinis dėsnis – jei nematuoji ir nedarai įtakos investicinei grąžai, niekada jos ir negausi.
Paskelbusi nepriklausomybę Lietuva pasirinko valstybės ekonomikos modelį, vadinamą neokapitalizmu, arba kitaip – laisvąją rinką. Kas kapitalizmo sąlygomis yra pagrindinis ekonomikos veikėjas? Ogi kapitalistas, darbo vietų kūrėjas, verslininkas. Jo pagrindinis įrankis ir siekis – gausėjantis kapitalas: ne tik finansinis, bet ir žmogiškasis, intelektinis, struktūrinis, socialinis.
Tarnavimas svetimiems kapitalistams, įdarbinantiems savo kapitalą Lietuvoje tik už samdos ir kitas veiklos išlaidas, o pelną išsivežantiems – argi toks buvo mūsų tautos išsivadavimo tikslas? Kiek per 22 metus išugdėme savų dorų, išmintingų, socialiai atsakingų kapitalistų, Tėvynės patriotų? Kiek per tą laiką sukūrėme lietuviško kapitalo? Apie tai beveik nekalbama. Ar todėl, kad mes nežinome, nematuojame, ar todėl, kad nelaikome svarbiu dalyku, ar dėl to, kad nėra kuo pasigirti? Lietuvos ateitis, nesprendžiant šių problemų, lieka miglota.
Vien formaliųjų studijų nepakanka
Tad ką patarti jaunam žmogui, kuris ką tik pradeda savo savarankišką gyvenimą ir nori, kad jis būtų sėkmingas? Skųstis, kad gimė netinkamoje šalyje su netinkama švietimo sistema, ieškoti kaltų? Tai būtų didžiulė klaida, nes kaltų ieškojimas dar nė vienos problemos neišsprendė. Bėgti ieškoti laimės svetur irgi ne išeitis. Pirmiausia patarčiau kuo anksčiau nusistatyti savo gyvenimo tikslus, sudaryti jų įgyvendinimo strategiją ir nuosekliai dirbti ją įgyvendinant. Tikslas ir jo siekimo planas – tai svarbiausi įrankiai, padedantys susikurti trokštamą gerovę.
Taip pat reikia pasirinkti priemones, kurios padėtų jam siekti tikslo. Viena iš būtinų priemonių – sisteminis ir nuolatinis lavinimasis. Ir tam lavinimosi procesui irgi būtini efektyvumo ir grąžos matavimai. Nepamirškime, kad niekas kitas niekada nebus labiau suinteresuotas žmogaus teisingu lavinimu nei jis pats. Tad jei jis rimtai nevaldys savo išsilavinimo turinio, priemonių ir proceso, taps priklausomas nuo kitų malonės ar nuo atsitiktinumo.
Nereikia tikėtis, kad vien tik formalusis švietimas gali išlavinti visus sėkmingam gyvenimui reikalingus gebėjimus. Šeima, darbovietės ir įvairios neformalaus ugdymo priemonės būtinai turi papildyti formalaus lavinimo spragas.
Deja, mokyklos, universitetai teikia pirmenybę įvairioms bendrosioms žinioms, o pačius paprasčiausius gebėjimus, kurie padėtų jaunam žmogui išmokti išgyventi rinkos ekonomikos sąlygomis, kurti pridėtinę vertę sau ir aplinkiniams, tarsi ignoruoja. Nes kol tai nėra vertinama, mokymo paslaugų teikėjai mano, kad to daryti dar neverta. Tai sudėtingiau, brangiau ir reikalauja praktinės patirties. Tad praktinių gebėjimų lavinimą tenka neformaliai patikėti praktikams. Gal tai – irgi politika?
Autorius yra Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų darbdavių konfederacijos prezidentas
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!