Mūsų planeta atsidurtų būklėje, kurioje ji buvo ankstyvoje savo vystymosi stadijoje prieš kelis milijardus metų, todėl augalai ir gyvybė fotosintezės proceso dėka turėtų pradėti vystytis iš naujo, kol vėl susikauptų naujos, pakankamos deguonies atsargos.

Tūlas Lietuvos pilietis, net baigęs universitetą, tikriausiai pasakys – ką jus čia rašinėjate, to tikrai neatsitiks, nes niekas visko nesudegins ir tokio pasaulio galo tikrai nebus. Todėl drąsiai šildykimės anglimi ir dujomis, važinėkime didžiuliais automobiliais ir toliau, cha, cha, cha, o kas bus po 50 ar 100 metų ir kaip gyvens mūsų palikuonys tada, visiškai nesvarbu – kaip nors pragyvens. O jei jiems čia bus blogai, tegul sau skrenda į kokią nors egzoplanetą!

Taip, tokios pabaigos tikriausiai nebus, nes niekas viso deguonies kartu ir visos naftos ar dujų tikrai neišdegins. Bet ir nereikia sudeginti visus tuos 20.9 proc. deguonies. Užtenka pamažinti jo tik, sakykim, 0.1 proc. ar dar mažiau, kad anglies dvideginio CO2, arba to teršalo, kaip dabar įprasta vadinti, kiekis padidėtų kelis kartus, ir dėl šiltnaminio jo poveikio uždustų ir pagaliau, dėl kilusių globalių gaisrų, dar ir iškeptų visa, kas gyva, kartu ir mes patys. Tai būtų daug blogiau, negu dabar jau pradėjusios tirpti ledo kepurės.

Vis greičiau tirpstantis ledas yra tik, ko gero, nebesustabdomos fatalinės griūties pradžia. O po 100 ar 200 metų, gyvenant taip ir toliau, gali jau būti žuvę visa, kas gyva ir žalia... Todėl, norint išlikti, reikia bent jau sulėtinti, jei ne visai sustoti beatodairiškai naudoti iškastinius energetinius išteklius. Tai jau bandoma daryti. Europos Sąjungoje jau yra nuleidžiamos maksimalios CO2 kvotos valstybėms ir tai – jau gera pradžia. CO2 kiekiai pramoninėje produkcijos gamyboje yra gana tiksliai nustatomi pagal deginamo kuro kiekius.

Tačiau pasaulio transporte tebetvyro visiškas chaosas, nors šioje srityje iškastinio kuro sudeginama ne ką mažiau, nei pramonėje ir elektros energetikoje kartu sudėjus. Vienose valstybėse, pav. Šiaures Amerikoje, veikia metinis automobilio registracijos mokestis, susietas su automobilio svoriu. Vaizdžiai sakoma, kad tai yra kelių laužymo mokestis. Logiška, nes kelią didžiąja dalimi gadina ne greitis, ar motoro galingumas, o spaudimas į jo paviršių ir nuvažiuotas atstumas. Tačiau dėl CO2 taršos ten dar iki šiol, atrodo, nekalbama. Ypač valdant dabartinei JAV administracijai. Europos Sąjungoje gi, jau susirūpinta su pragaištingu CO2 išmetimu transporte, tačiau atrodo, kad vieningos nuomonės nėra ir čia. Juk ir maksimalios CO2 kvotos kiekvienam automobiliui nenustatysi, o ir nepalaidosi žemėje, kaip tai bandoma jau dabar daryti pramoninėje gamyboje.

Geriausiai tuos klystkelius galima stebėti pas mus, Lietuvoje. Vienas viceministras sako, kad teršia seni automobiliai, todėl juos reikia apmokestinti labiausiai. Kitas aiškina, kad taršūs yra didesni automobiliai. Iš prezidentūros pasigirdo tikrai populistinis pasiūlymas – apmokestinti prabangius automobilius. Peršasi mintis, kad norima iš karto nušauti kelis zuikius: viena – patenkinti ES reikalavimą dėl taršos problemos sprendimo, vaizduojant, kad kažkas yra daroma, antra – visą mokestinę naštą dar kartą suversti ant neturtingosios visuomenės dalies pečių, ir trečia – dar pabandyti, kaip nors neprarasti rinkėjų balsų.

Iš tikrųjų, galutinį CO2 taršos dydį nulemia ne automobilio senumas, naujumas, motoro didumas ar važiavimo greitis paimti kiekvienas atskirai, bet sudegintas kuro kiekis tame automobilyje. Jei automobilis stovi garaže ir niekur nevažiuoja, tai jis CO2 ir negamina, o jei važiuoja daug, tai ir kuro sudegina daug, tuo pačiu daug ir CO2 pagamina. Todėl logiška, kad turi būti apmokestintas kuras, bet ne automobilis. Juk kada gyventojas moka už suvartotą vandenį, jis kartu sumoka ir už pagamintą nutekamųjų vandenų kiekį. Tai yra visiškai aišku ir visi prie to įpratę. Todėl pirkdamas benzino litrą kolonėlėje, vairuotojas iš karto turėtų sumokėti ne tik už benziną, bet ir už jo automobilio motore pagamintą CO2 kiekį. Deja, technologijų to teršalo neutralizavimui žmonija dar nesugalvojo. Galima tikėtis, kad nedidelius papildomus žmogaus sugeneruotus CO2 kiekius perdirbs pati žalioji gamta kartu su saule fotosintezės proceso metu. Tačiau tuo tarpu, nuo nevaldomų CO2 išmetimų transporte gali šiek tiek apsaugoti tik tinkamai nustatytas papildomas mokestis už perkamą kurą. Kokio dydžio jis turėtų būti, galėtų nuspręsti chemikai kartu su politikais, esančiais tuo momentu demokratinėje valdžioje.

Jei Lietuvos ar kitos valstybės valdžia įvestų taip paaiškintą papildomą taršos ar ekologinį automobilinio kuro mokestį, vadinkite ji kaip norite, būtų tikrai verta Nobelio premijos už gamtos apsaugą. Pradžioje, tas mokestis galėtų būti labai nedidelis, taip sakant sukurtas tik jo mechanizmas, o vėliau reguliuojamas pagal reikalą: prieš rinkimus mažinamas, o po – didinamas. Na, bet čia jau juokai.

Aišku, kad egzistuoja ir tarša, susijusi su senų automobilių eksploatacija. Tai nepilnai sudegusių angliavandenilių išmetimas dėl padidinto tepalo deginimo, liaudiškai kalbant – dūmijimas. Tokie išmetimai gali būti nesunkiai nustatomi techninių apžiūrų metu, todėl ta prasme jokios globalios problemos čia nėra. Bet tai jokiu būdu neturi pavirsti kažkokiu „seno automobilio“ mokesčiu, kaip dabar bandoma įpiršti tokią mintį.

Dabar, vis dažniau iš valdžios kuluarų pasigirstantis CO2 gramų/km mokestis greičiau galėtų būti pavadintas lygiavos mokesčiu „gyvulių ūkiui“, kuriame „ožių padermė“ yra lygesnė už kitas. Mokant mokestį taip, daugiausiai CO2 teršalo gamins turtingiausieji, nes jie važinės daugiausiai, o mokės visi maždaug vienodai, ir pensininkai, ir nedaug uždirbantys. O 1000 Eur kompensacija perkantiems naujus automobilius bus tik dovanėlė labiau pasiturintiems, nes Lietuva dar ne Vokietija ir pensininkai ar minimalaus atlyginimo gavėjai čia naujų automobilių neįperka. Taip nustatytas taršos mokestis visiškai neskatins tausoti gamtą, o tik dar kartą padidins atskirtį mūsų visuomenėje.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!