Atsikėlęs anksti ryte, sėdėdamas ant čiužinio kampo pradėjau klausinėti savęs - kas yra meilė? Meilė... Meilė - tai palaikymas, palaikymas to žmogaus, kuriame visas tavo gyvenimas. Būti įsimylėjusiam, tai reiškia būti bepročiu būnant visiškai sveiko proto. Ir man pasisekė, aš beprotis. Juk aš radau tą žmogų, kuris mane palaiko. Aš radau Tave.
O kas svarbu meilėje? Svarbu mylėti. Ir mylėti sąžiningai. Mylėti, klausantis savo širdies. Juk be meilės mūsų gyvenimas praranda visus tikslus. Ir pragyventi gyvenimą be meilės, reiškia negyventi visai. Ir meilėje negalima gailėti vienas kito. Tai gali nuvesti tik prie ginčų. Ir jeigu yra kliūčių, jas reikia įveikti. Bet įveikti reikia kartu. Mano gyvenimas... Galbūt šiuo metu mano gyvenimas tik prasideda. Bet vieną aš supratau ir žinau - kad mano gyvenime tikrai yra žmogus, su kuriuo turiu elgtis itin rūpestingai.
Aš labai ilgai galvojau, kol tavęs nebuvo šalia. Aš pykau, aš ginčijausi, aš nemiegojau naktimis. O pykau ir ginčijausi tik su savimi pačiu. Tiksliau, taip elgiausi dėl savo poelgių, to, ką aš padariau, arba ko nepadariau savo gyvenime.
Šeima. Šeima be meilės - baisu, bet dar baisiau, tai šeima, kurioje yra meilė, bet tik vienoje pusėje. Yra ištikimybė, bet tik vienoje pusėje. Tokiose šeimose vienos pusės širdis tikrai sudaužyta. Aš galiu pasakyti, kad man tokia šeima tikrai nereikalinga. O ko gi aš noriu? Aš noriu likusias savo gyvenimo dienas pralesti būtent su Tavimi. Juk mano meilė - tai Tu. Tu mano širdis, tu mano draugas. Tu man viskas. Ir Tavo meilė - tai daugiausia, ką aš gyvenime esu pasiekęs. Tu – geriausia, kas man galėjo nutikti. Tu darai mane laimingu. Ir šioje laimėje aš pamiršau, kad būti laimingiems reikia abiems.
Aš noriu atsikelti su Tavim kartu kiekvieną rytą ir bučiuoti Tave. Noriu glostyti tavo plaukus, noriu matyti tavo šypseną. Noriu matyti Tave laimingą, ir būti Tau pačiu svarbiausiu. Man labai trūksta Tavęs. O juk aš labai mėgstu žiūrėti į Tave. Aš myliu Tave visą. Aš įsimylėjęs Tavo balsą. Tavo juoką. Tavo apgamus.
Aš labai retai kalbėdavau apie savo jausmus. Labai retai neklausydavau Tavo žodžių. Mes dažnai ginčijomės dėl smulkmenų, kai galima buvo tiesiog atsisėsti ir pasikalbėti. Aš labai dažnai Tave skaudindavau savo žodžiais ir poelgiais. Visai neseniai aš supratau, kad tai man svarbu. Kad dabar priešais mano akis kiekvieną dieną - pati geriausia mergina pasaulyje. Aš labai gailiuosi, kad viską supratau tik tada, kai pamečiau Tave. Ir be Tavo meilės mano gyvenimas pametė tikslą. O jeigu meilė atšalo, ją galima arba atšildyti, arba tiesiog išmesti. Tai ne tas dalykas, kuris gali gulėti šaltoje vietoje ir laukti, kol bus sušildytas. Ne.
Aš noriu sušildyti mūsų meilę. Ir niekada.... Girdi? Niekada daugiau jai neduoti užšalti. O kas buvo? Ko tik nebuvo... Aš daug ką pamiršdavau. Ne dėl to, kad man buvo nusispjaut. O todėl, kad aš nekeldavau tokių tikslų. O kol aš galvojau apie visai ką kitą, aš pradėdavau prarasti tai, kas iš tikrųjų man svarbu. O tai - Tu.
Aš atsimenu, ne kartą paklausdavau Tavęs - „Tave nuvežti namo, ar važiuojam pas mane filmą pažiūrėti?“. Ir tu sakydavai - „nežinau, pagalvosiu“. Koks namo? Aišku, kinas. Taip, būtent tokios būdavo Tavo mintys. Aš tiesiog važiuodavau tylėdamas. Juk tada, kaip ir dabar, aš bijodavau išgirsti neigiamą atsakymą. Visą kelią aš juokavau, keičiau muziką. Linksminau Tave, norėdamas priversti šypsotis, ir padėti pamiršti apie problemas.
Juk myliu Tavo šypseną. Aš įsimylėjau ją, kai pamačiau Tave pirmą kartą. Atsimeni pirmą mūsų draugystės dieną? Kai gulėjom lovoje dvi dienas niekur nosies neiškišę ir net patys nežinojom, kad viskas gali taip apsiversti. Atsimeni, kai neidavai namo, visada sugalvodavai, ką pasakyti tėvams. Tik tam, kad ilgiau pabūtum su manim. Yra dar labai daug akimirkų, kurias mes ilgai prisiminsim. Ir niekas neprivers mūsų jų pamiršti. Tai mūsų momentai.
Dauguma dalykų apie Tave žino tik keli žmonės, arba tik aš. Tik aš žinau, kad tau patinka maigyti antklodžių kampučius. Tai tau sukelia jaukumo jausmą, o man - šypseną. Tik aš žinau Tavo baimes ir svajones, kuriose visada norėdavau sudalyvauti, bet kaip, kad tik galėčiau padėti. Tik aš žinau, kad Tu nevalgai pomidorų ir jų padažo, o mėgsti kukurūzus ir papriką, ir aš visada ir visur stengdavausi, kad Tau būtų skanu, visuose situacijose. Atsimeni, kai Tu niekad nenusivalydavai makiažo nuo savo veido, bijodama, kad man nepatiksi? Bet aš Tau visada sakydavau, kad Tu man patinki bet kokia. Ir niekada neatsisakysiu šių žodžių.
Ir dar aš atsimenu Tavo lūpų skonį, kai pirmą kartą pasibučiavome. Ir aš niekada negalėsiu jo pamiršti. O dabar aš noriu padaryti tai, apie ką visą laiką galvojau, bet visada surasdavau pasiteisinimų. Aš tiesiog bijojau. Bet aš supratau, kad meilėje nėra baimės. Ir tikra meilė baimę išspiria. Su Tavim aš nebijau nieko. Ir tik Tu gali mane padaryti pačiu laimingiausiu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Patyrėte skaudžią skyrybų istoriją? Norite pasidalinti savo patirtimi, patarti kitiems, kaip neprarasti mylimo žmogaus ir išsaugoti jo meilę? Laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: