Priešistorė
Po 13 metų trukusios pirmos civilinės santuokos sekė skyrybos. Ne už ilgo – Mamos mirtis, tą patį mėnesį darbe atsisakė mano paslaugų. Tad per mėnesį likau be šeimos, stogo virš galvos ir darbo. Sekė sunkus gyvenimo etapas. Teko viską kurti iš naujo. Greitai išsinuomojau butą, susiradau darbą ir daug sportavau. Tada: darbas - sportas - namai - darbas. Nenorėjau nieko matyti ir su niekuo bendrauti kokius metus. Nenorėjau vienatvės skandinti alkoholyje ar užsimiršti trumpalaikiais santykiais.
Jaučiausi psichologiškai nestabilus ir užsimezgusią pažintį galėjo sugadinti svyruojantys jausmai – bijojau kažką skaudinti. Kai „atsitiesiau“ ir supratau, kad vienas nenoriu gyventi ir esu sutvertas šeimyniniam gyvenimui, pradėjau pastebėti mane supančią aplinką ir kiek joje yra nuostabių merginų.
Kaip ir dauguma vienišų žmonių, iš pradžių domėjausi merginomis darbovietėje, sporto klubuose ir net draugų bandymais „pripiršti“. Tai padėjo savyje labiau susigaudyti ir suprasti, kokiai merginai norėčiau pašvęsti savo likusį gyvenimą. Kai visi variantai iš supančios aplinkos buvo įvertinti, supratau, kad tarp jų tos vienintelės nematau, o „pritempti iš bėdos“ nesinorėjo. Kaip išmintis byloja: „Nesinori su bele kuo bele kaip“.
Pasinėriau į kelias pažinčių svetaines, be jokios apgaulės deklaravau, kad tikslas – pasimatymai ir šeimos sukūrimas. Ilgai laukti neteko, užsimezgė bendravimas su keliomis merginomis. Kadangi nebandžiau pasirodyti Betmanu, bendravau atvirai, be jokių „kaukių“. Tad labai greitai likome bendrauti su tas pačias vertybes ir gyvenimo tikslus turinčiomis merginomis.
Mano tikslas nebuvo bendrauti metų metus „virtualiai“ – greitai susitardavome susitikti ir pasižiūrėti, ar vienas kitam tinkame, ar patinkame „gyvai“. Pirmi pasimatymai baigdavosi kavos išgėrimu su mintimi kiekvienam pagalvoti. Teko susipažinti tikrai su puikiomis merginomis, bet viena yra pateikti save internete, kita – realiame gyvenime.
Bendravimas užpildė mano vienatvės jausmą ir suteikė tikėjimą, kad vilčių yra. Juk čia tiek vienišų žmonių! Žinoma, kad buvo ir „nuotykių ieškotojų“, ištroškusių tik kitą „pavartoti“. Jau buvau „begyvenantis“ pažinčių svetainėse antrą mėnesį, kai tarp anketų išvydau labai mielos, gražios ir patrauklios merginos nuotrauką. Nedelsiant pradėjau su Ja bendrauti ir nenusivyliau. Jau pirmo pasimatymo metu vienas kitam patikome vizualiai, bendravimo maniera, gyvenimo lūkesčiais ir, žinoma, vertybėmis. Bendravimas buvo nuoširdus, be jokių kėslų „kuo greičiau įsitempti į lovą“. Labai greitai supratau, kad sutikau tą Vienintelę, kuriai noriu pašvęsti savo gyvenimą.
Greitai susituoksime
Per šiuos metus išgyvenome kartu DAUG. Nuo dingusios draugės paieškos, išsiskyrimo komandiruotės metu, giminių dukros laidotuvių iki pasipiršimo, susižadėjimo, sužadėtinių kursų ir pasiruošimo santuokai.
Keli patarimai ieškantiems gyvenimo draugo ar draugės visam gyvenimui. Gal kam pravers?
1) Nesvarbu, kur susipažįstate, nepasiduokite vienatvės šauksmui ir „nepritempkite“ minties, kad tai tas vienintelis ar vienintelė, jei viduje nuojauta jaučia kažkokį neužtikrintumą. Vadinasi, reikia daugiau laiko. Kartais yra geriau pabūti vienam, nei paskubėti ir nusivilti;
2) Pakeisti gyvenimo centrą nuo „MAN“ į „JAI“ ar „JAM“. Kai esate kartu, pabandykite galvoti, ne kaip dabar antra pusė „darys mano gyvenimą gražesniu“, o kaip aš dabar darysiu Jos gyvenimą gražesniu, saugesniu ir įdomesniu. Nepatikėsite – gyvenant dėl kito, pačiam grįžta džiaugsmai ir laimė dešimtgubai;
3) Pabandykite pastebėti ir vertinti viską, ką turite, ką pasiekėte, kokias tradicijas susikūrėte, kas teikia malonumą ir ramiai pakalbėti, kas vienam ir kitam labiau patiktų abiejų santykiuose. Juk moterys ir vyrai yra skirtingi, tad tik pasikalbėjimas leis vienas kitą teisingai suprasti. Aišku, jei esate ne ekstrasensai.
Noriu palinkėti visiems ir visoms, kad sutiktumėte savo Vienintelę ar Vienintelį ir būtumėte LAIMINGI.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ar antra pusė reikalinga tam, kad būtum laimingas? Visi, jos ieškantys, choru tikriausiai išrėktų garsų „Taip!“, o ją turintys suabejotų – juk problemos kyla, sunkumai gyvenime pasitinka, nepaisant to, esi vienas, ar ne. O juk bėdas gali ir sukelti ir tas vienintelis ar vienintelė, kurio taip intensyviai buvo ieškota... Pažįstamas jausmas? O gal atvirkščiai?
Pasidalinkite savo istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki rugpjūčio 31 d. Konkurso prizas – „iPad Air“ planšetė.